Kavinė netoli, bet aš užsienietė ir dar man mamutas orientavimosi nervą numynė, tad kelią rodo telefonas. Esu daug kritikavusi Vilnių ir kartą jame praleidusi metus, bet prie miesto specifikos neįpratau. Jis, man regis, toks griozdiškai postsovietiškai modernus, aršiai suskaldytas į skirtingas socialines klases, be to, klaikiai snobiškas.
O kalbos apie taip ir nepasistatytą metro ar tramvajų ir nesibaigiančius kamščius (mes su aštuoniolikmečiu sūnumi Vilnių vadinam autostrada) jau pradeda nusibosti. Kažkokius sentimentus, tiesa, sostinė išspaudžia visada.
Matot, aš ne kaip tie atlikėjai, kurie vienai dienai atvykę į Lietuvą į mikrofoną garsiai klykiai „Wow, jūsų miestas nuostabus, kokie žmonės!“
O aš taip teigti negaliu, nes esu mačiusi ir kitą medalio pusę, nors širdyje esu lietuvaitė, kaunietė. Taip sentimentaliai rašau, nes šiandien dar negavau normalaus kavos šoto, bet va tuoj einu kurtis savo Bialettą, kuriame virinsiu nuostabiai šviežiai skrudintas pupeles iš vietinės Stokholmo skrudyklos.
Telefonas pradeda isteriškai klykti, suk kairėn kairėn, o kairėje knisasi ne itin maloniai tarpusavyje besišnekučiuojantys darbininkai už užtvarų. Lengvai išmuša iš vėžių, bet aš šiandien karingai nusiteiktus, todėl kavinę po kurio laiko pamatau iš tolo – tik kaip man ją pasiekt, kad juos kur; kur ženklai, sakykit? Nėr Vilniuj ženklų, tik užtvarai. Pagaliau pamatau kažkieno kyšančią galvą ir randu kelią aplink.
Pirmas įspūdis – kaip tuščia ir erdvu!
Esu įpratusi prie Stokholmo kavinių aplinkos, kur žmonės, gaunantys penkių centimetrų aplink save zoną, sėdi keturlinki ir dar prieš tai atstovi eilėj prieš patenkdami vidun, ir taip būna ne tik turistinėse ar centrinėse miesto zonose (iki šiol nesuprantu, kodėl privalomuoju būdu visi eina trintis po Gamla stan, aš kartais prasieinu pramogai, kad įvertinčiau, kiek turime erdvės kitose miesto zonose). Anąkart su sūnumi sutarėme susitikti mūsų mėgstamoje kavinėje „Pascal“, ir gerai, kad atėjau pusvalandžiu anksčiau, nes atstovėjau eilę, norėdama staliuką gauti, o vėliau valandą sėdėjome šalia labai garsiai kalbančių damų iš buvusio postsovietinio bloko su klykiančiu kūdikiu. Stockholmare yra įpratę miestą dalintis su dviem su puse milijonais gyventojų neskaičuojant nelegalų, ir nepatogumų nebekvescionuoja, o kas kvescionuoja, mikliai nešdinasi velniop. Tokių bekvescionuojančiųjų daug atsiranda per moksleivių atostogas, kai jie malasi po miestą eidami dviračių takais, garsiai kalbasi tarpusavyje savo småländska akcentu ir pastoviai blaškosi metro stotyse (aristokratija ir aukštesnė klasė visada yra apie susivaldymą ir susiturėjimą, ir kalbėjimą tokiu būdu, kada tavęs negirdi).
Tuščia, net nesmagu – man įėjus sėdi vienas lankytojas. Suskaičiavau tris lankytojus per valandą, kurie pirko kavą išsinešimui. Užsisakau cortado – jo meniu nėra, bet ištreniruoti baristos žino, apie ką aš. Už prekystalio – jauna itin maloni mergina. Vaibo nepagaunu, nes per mažai žmonių. Aplinka švari, tvarkinga, minimalistinė, neperkrauta. Prisėdu prie stalo trmpam atsikvėpti ir apsižiūrėti.
Prie kavos nieko neimu, nes šiandien ne bulkų diena. Liūdna, bet ką tik sukapojau nuostabiai plastmasinį proteino batonėlį, tad gyventi galima.
Kava. Žiūrėkit, nevyniosiu (o kada tai dariau) – man kava gerokai per rūgšti.
Iš esmės kavai keliu tris reikalavimus: 1. Kokybiška 2. Stipri. 3. Karti, tai yra, ne rūgšti.
Visos tos natos ir poskoniai ir beletristiniai niekam neįdomūs postringavimai apie užsilikusias citrusines su lašu romo natas labai smagu kavos profesionalams, kurie cirkinasi kavos pupelių uostymu, laižymu, degustavimu, šniokštimu į šnerves ar į veną leidimuisi, kaip daro kokainą vartojantys. Man šitie dalykai nėra svarbūs.
Man reikalinga karti koncentruota kokybiška bazė, kuri įspiria į užpakalį ir užpumpuoja dopaminą bei adrenaliną į kraują. Viskas. Daugiau reikalavimų neturiu. Lietuvoje pagrindinė problema būna pernelyg atskiesta pienu ar vandeniu kava, vadinasi, nepakankamai stipri. Kam man gert birzgaliuką, jei jis man nieko nedaro? Kam mylėtis su vyru, jei jis tavęs nepatenkina? Jau esu apie tai pakankamai rašiusi. Šoto stiprumas yra nuostabus, bet kava yra ne šiek tiek rūgštoka, o tokia rūgšti, kad sutraukia stemplę ir skrandį. Šiuo atveju didžiausias kritikas ir yra mano skrandis, nes nuo prastos ar rūgščios kavos man jį pradeda skaudėti. Čia tas atvejis, todėl visos kavos neišgeriu, palieku.
Pakalbinu baristą. Ji man trumpai papasakoja apie kavinės istoriją. „Strange Love“ yra rūšinės Vilniuje kavos senbuviai, atsiradę prieš aštuonerius metus. Net neabejoju, kad kavinė turi savo reguliarių pirkėjų ratą, kurio dėka ir išsilaiko. Vėliau iš už užkulisių išlenda, kaip man pasirodo, kavinės savininkas – jis man mandagiai linkteli, bet į pokalbį neįsitraukia. Mano kava pagaminta iš braziliškų pupelių, kurios įprastai reiškia kartumą, bet ne šiuo atveju, nes greičiausiai skrudinimas bus menkas, šviesus ir akcentuojamas vaisiškumas (vaisiai), o ne šokoladiškumas ar kartumas. Pas mus Švedijoje gaminant baristines kavas orientuojamasi į tamsesnio skrudinimo kartaus skonio standartą.
Bendras įspūdis: pozityvus. Kavinei būti užblokuotai užtvarų tikrai nėra gerai ir greičiausiai mažina apyvartas, nes ji dabar nematoma, nors artėja turistų metas. Lokacija pati centriausia, kokia gali būti, šalia pat stūksto Katedra su savo laimės plyta, ant kurios visada nueinu pasisukinėti. Matyti, kad jie išmano, ką daro, ir orientuojasi į tą nedidelį kontingentą žmonių, kurie nori kokybiškos kavos. Bet man tas rūgštumas nė iš tolo neimponuoja. Suprantu, kad pakeitus pupeles galima būtų gauti karčios kavos, bet koziris šiandien neiškrito, o aš visada vertinu momentum, dienos įspūdį.
Mergina taip pat užsimena apie vilniečių pomėgius: „kartais gauname pastabų, kad mūsų kavos per mažos“. Čia greičiausiai tas kontingentas žmonių, kurie vaikšto į šiukšleiną (aš taip vadinu „Caffein“ kavos tinklus, kurie apart siaubingai praskiestos kavos, miegančių, žiopsančių, gumą žiaumojančių arba nepatenkintais veidais telefoną maigančių baristų taip pat turi išsivertę kavos pavadinimus į lietuvių kalbą, lyg to nepadarius juos mikliai susemtų absurdiškų standartų kalbos komisija).
Man tai atrodo, kaip neišmanymas ir išsidirbinėjimas. Kam flat white vadinti fletvaitu? Anksčiau knygose, išleistose iki ar aplink devyniasdešimtuosius, taip tyčiodavosi iš autorių ir knygų veikėjų. Ačiū dievui to nebelikę. Mary Poppins buvo Merė Popins; Heidi – Heida; bet šitų nėra kaip stipriai išdarkyti. Agatha Christie tapo Agata Kristi, Jules Verne, vargšas, turbūt vartėsi grabe, gavęs lietuvišką ž raidę ir pavadintas Žiuliu Vernu. Tą patį darė perkrikštytas Charles Dickens (Čarlas Dikensas). Arba Winnie-the-Pooh buvo Mikė Pūkuotukas (ką?).
Kai mano buvęs vyras mokėsi lietuvių kalbos, juokaudavo, kad reikia prie žodžio tik pridėti galūnę -as ir gausis lietuviškai. Piano-as, dolphin-as. Jis taip bandydavo kalbėti su mano mama, vėliau pereidamas į švedų, anglų ir turkų kalbų mišinį.
Kaina: neįtikėtinai nuostabi. Trys eurai – jūs juokaujat? Šiušleinas už savo uzboninius praskiestus birzgalus lupa ir po penkis ar šešis, ir man gaila tų nenutuokiančiųjų, kurie šniūrais eina ir atiduoda savo sunkiai uždirbtus pinigus komerciniam tinkliniam mėšlui. Eikite geriau remti nepriklausomų tiekėjų, kurie supranta, ką daro.
Mano vertinimas: Keturi kavos puodeliai iš penkių. Je revien, kaip sakė John Cleese komedijoje apie žuvelę Vandą, bet tikrai prašau kitąkart tiekti man karčias pupas. Vieta unikali, linkiu jai sėkmės.
„Strange Love“, Barboros Radvilaitės gatvė 6B, Vilnius. https://strangelove.lt/