Kažkokio konkretaus įvykio, privertusio pamatyti realybę, nebuvo – tai labiau priminė vienu metu visus ir visur aplankiusią nuojautą: Vladimiras Putinas įstūmė Rusiją į akligatvį, ir niekas neturi žemėlapio, kaip iš jos ištrūkti. Pirmasis tokio pokyčio įrodymas – drastiškas įtakingųjų valdžios pareigūnų, regionų gubernatorių ir verslininkų retorikos pokytis: kalbėdami apie šalies valdžią, jie liovėsi vartoję pirmojo asmens daugiskaitą.
Dar praeitų metų pavasarį viskas buvo „mes“ ir „mūsų“. V. Putino karas Ukrainoje, kad ir koks neprotingas ir nesėkmingas, buvo laikomas bendru reikalu. „Mes“ esame jo epicentre, ir „mums“ visiems būtų geriau, jeigu jis kuo greičiau baigtųsi. Dabar tai, kas vyksta, jie vadina „jo“, o ne „mūsų“ istorija. Ne mūsų projektu, ne mūsų planais, ne mūsų karu.
Jo sprendimai atvirai vadinami „keistais“. O dar keisčiau tai, kad jis iš viso dar kažką sprendžia. Ir kalbame ne apie prastėjančius reitingus. Ateitis jau nebėra tai, ką čia nuspręs V. Putinas – ateitis ateis nepriklausomai nuo jo ir galbūt netgi be jo.
Retorikos pokytis nėra kažkokio maišto signalas. Autoritarinė sistema baimės, inercijos ir represijų sąlygomis gali išlikti netgi labai ilgai. Kaip ten bebūtų, jai vis dar priklauso agresijos monopolis – tik jau nebe ateities kūrimo monopolis. Seniau režimas visada turėjęs idėją, kurią galėjo parduoti savo sąjungininkams: štai reikia „atkurti valstybingumą“, įtvirtinti „energijos supergalios statusą“. Prieš drastišką šalies politikos posūkį į ultranacionalizmą ir karą netgi buvo kalbama apie kažkokią „modernizaciją“.
Štai kur slypi ironija: Putinas pradėjo karą norėdamas išlaikyti savo galią ir paties sukurtą sistemą. Dabar, pirmą kartą nuo karo pradžios, rusai pradeda rimtai galvoti apie ateitį be jo. Pokytį lemia keturi svarbūs veiksniai.