Ekspertai pabrėžia, kad keli paprasti veiksmai gali padėti išvengti didelių nuostolių, o suklydus – bent jau padidinti šansus apginti savo teises.
Apie tai naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ diskutuoja SEB banko stebėsenos ir prevencijos tarnybos vadovė Vilija Nausėdaitė ir advokatų kontoros „Widen legal“ advokatė Julija Šlekonytė.
Kokių veiksmų turėtų griebtis gyventojai kilus įtarimų? Pirmiausia pradėti ieškoti „Google“ platformoje, kas tai per įmonė, ar griebtis kažkokių kitų veiksmų?
V. Nausėdaitė: Dėl „Google“ čia irgi yra atskira tema. Tarp kitko, per „Google“ paiešką galima rasti netikras, suklastotas oficialių mūsų institucijų, taip pat bankų svetaines. Aišku, tai būna trumpą laiką, bet, tarkim, užtenka valandos, kad ta svetainė egzistuotų, ir jau žala gali būti padaryta.
Aš galiu pati pasidalinti savo kalėdiniais patarimais. Kai pamačiau tas svetaines, pabandžiau naudoti dirbtinį intelektą ir norėjau patestuoti, kaip jis atpažįsta suklastotas svetaines.
Atpažįsta šiaip labai gerai kol kas, tai toks gal nelabai įprastas, bet vis dėlto patarimas – dirbtinis intelektas kartais gali visai pasitarnauti.
Kalbant apie atsakomybės prisiėmimą šiuo atveju – kiek pavyksta išsiaiškinti galbūt tų atvejų ir galiausiai gyventojams sugrąžinti tuos pinigus, ar vis tik tai yra kova su vėjo malūnais?
J. Šlekonytė: Panašu, kad vis tiek tai daugiau kova su vėjo malūnais, nes sukčių tinklas – tai nėra taip, kad nustačius sukčių tu surasi pinigus. Paprastai yra kuriami dideli, platūs tinklai, siekiant lėšas kuo greičiau išvesti į užsienį.
Gali būti pasitelkiami paprasti fiziniai asmenys, tie patys užverbuoti, kaip kalbėjot apie investicines platformas. Kiti asmenys tikrai ne kartą yra gavę žinutes su pasiūlymais – lengvas, greitas darbas, gausite daug pinigų. Už to slepiasi – atsidaryk sąskaitą ir atiduok savo prisijungimo duomenis.
Tai tos sąskaitos irgi yra pasitelkiamos įvairioms sukčiavimo schemoms, kad į jas pakliūtų pinigai. Vadinasi, atrasti, kur tie pinigai guli, ir po to juos atgauti iš tikrųjų yra labai sudėtinga. Turint omeny būtent tarptautinį elementą, kad lėšas siekiama kuo greičiau išvesti, jas suskaidyti, tai tikrai jas atgauti jau iš tų tikrųjų pažeidėjų yra labai sudėtinga.
Jeigu jau nutiko taip, kad žmogus nukentėjo, kokių šiuo atveju imtis veiksmų – ar rinkti įrodymus, fiksuoti duomenis, kad teisminėje byloje, jeigu tokia būtų pradėta, būtų kažkoks svertas įrodyti savo teisybę?
Ar vis tik nėra kažkokių gilesnių fiksavimo būdų ir jeigu, pavyzdžiui, padarysime internetinio puslapio nuotrauką, kur buvo atliktas sukčiavimo atvejis, ar tai bus pakankamas įrodymas?
J. Šlekonytė: Na, matote, apie kokią teisminę bylą mes kalbame – ikiteisminiame tyrime įrodinėja institucijos, jos renka įrodymus ir įrodinėja kaltę.
Tai, kad jūs neturėsite kažkokio „screenshoto“ (liet. momentinės ekrano kopijos), nebus didelė bėda. Esmė yra išsisaugoti bent jau tam tikrą pagrindinę informaciją – kam yra atliktas mokėjimas, gal turėti kažkokį susirašinėjimą.
Jeigu tai buvo sudėtingesni atvejai, kaip, pavyzdžiui, įsilaužimas į įmonės pašto serverį, reikėtų pasistengti išsitraukti informaciją – prisijungimo duomenis, visą susirašinėjimą, kam išėjo pinigai. Tai yra pagrindiniai įrodinėjimo dalykai, kurie vėliau būtų naudojami ikiteisminiame tyrime.
Čia jau ne civilinės bylos klausimas. Civilinės bylos kiltų nebent tuo atveju, jeigu būtų keliamas klausimas dėl to, kad mokėjimą turėtų kompensuoti bankas, jeigu jis netinkamai pritaikė saugumo priemones ar netinkamai stebėjo tam tikrus mokėjimus.
Visą „Dienos pjūvio“ laidą kviečiame žiūrėti vaizdo įraše, esančiame teksto pradžioje.