Netampysime skaitytojo nervų. Tai Gotfrydo Augusto Biurgerio aprašytas baronas Miunhauzenas, kuris jodinėjo „puikų lietuvišku žirgą, už jokius pinigus nenuperkamą“, kurį gavo iš grafo Pšobovskio kai ristūną, kuris užšoko ant vaišių stalo, grakščiai suvaldė damų akivaizdoje. „viešėjau tada Lietuvoje, puikiame grafo Pšobovskio dvare“ (beje, šį pasažą apsakyme „Pradėta, nepabaigta istorija“ mini Herkus Kunčius, apie tai straipsnyje „Czesławo Miłoszo gimtoji Europa“ užsimena ir Leonidas Donskis1). Suvaldęs netramdomą žirgą, dailiai pasirodęs su juo damų akivaizdoje ant stalo, baronas gauna puikųjį lietuvišką ristūną dovanų.
Tiesa, pagal pasakojimus apie nutrūkdgalvio barono nuotykius, pačio žirgo gyvenimas nebuvo lengvas.
Būtent šis žirgas gelbėjo baroną kare su turkais, šis žirgas braunantis į tvirtovę buvo perkirstas apsauginių grotų, o arklių gydytojo buvo susiųtas jaunais lauro krūmo ūgliais. Žinoma, laurai įsišaknijo, o baronas laurų palapinės pavėsyje atliko dar ne vieną šlovingą žygį. Beje, su šiuo žirgu Miunhauzenas murkdėsi ir akivare, iš kurio save ir arklį ištraukė. Šis epizodas tapo tautosakos dalimi.