Atsitiktinis radinys rytinio pasivaikščiojimo metu

Rytinis pasivaikščiojimas vienam turistui tapo istoriniu įvykiu. Pastebėjęs po nuvirtusiu medžiu keistą iškilimą, vyras jį pajudino lazdele ir pamatė blizgesį. Ištrauktas daiktas pasirodė esąs apie 6 centimetrų ilgio ir 33 gramus sveriantis auksinis kardo makščių papuošalas.

Stavangerio universiteto Archeologijos muziejaus archeologas Hokonas Reiersenas pabrėžia radinio retumą:

  • Šiaurės Europoje rasta tik 17 panašių artefaktų.
  • Dauguma jų aptinkami lobynuose, o ne pavieniui.
  • Tikimybė rasti tokio lygio elitinį papuošalą atsitiktinai yra minimali.

Elitinio kario simbolis ir meistriškas dizainas

Tyrėjai mano, kad šis VI a. pirmojoje pusėje pagamintas papuošalas priklausė galingam regiono vadui. Artefaktas yra nusidėvėjęs, o tai rodo, kad savininkas kardą naudojo dažnai ir ilgai, prieš nusprendžiant jį paaukoti.

Garbės profesorė Siv Kristoffersen išskiria ypatingą dirbinio stilių:

Motyvai: Nors iš pirmo žvilgsnio tai primena linijų raizginį, centre matomos dvi gyvūnų figūros, žiūrinčios viena į kitą. Gali būti, kad tai žmogaus galvos ir gyvūno kūno hibridas – motyvas, būdingas to meto Norvegijos menui.

Technika: Kruopšti apdaila ir trigubos auksinės gijos su karoliukais liudija apie aukščiausią meistriškumą. Tai buvo ne tiesiog ginklas, o prabangos ir statuso simbolis.

Kodėl auksas atsidūrė po žeme?

Mokslininkai kelia hipotezę, kad VI a. pietų Norvegija išgyveno dramatiškus laikus. Regioną alino ugnikalnių išsiveržimų sukeltas šaltis, badas ir buboninio maro pandemija.

Hovė (Hove) vietovė tuo metu buvo vienas iš valdžios centrų. Manoma, kad šis auksinis papuošalas buvo sąmoningai užkastas kaip auka dievams. Tokiu būdu vadai siekė:

  • Numalšinti dievų rūstybę ir prašyti apsaugos nuo stichinių nelaimių.
  • Viešai patvirtinti savo statusą ir galią atiduodant brangiausią turtą.

Šis radinys yra dar viena svarbi dėlionės detalė, patvirtinanti, kad aplink Hovę 200–550 m. e. m. egzistavo įtakingas politinis ir ritualinis centras.

Šaltinis: „Live Science“, Stavangerio universiteto archeologijos muziejus.