15min žurnalistai pradeda publikacijų ciklą iš įvairių Lietuvos miestelių, kur kalbiname ten gyvenančius, kuriančius, kultūrą, istoriją bei naujas tradicijas puoselėjančius žmones. Šią savaitę apsilankėme tarp Druskininkų ir Alytaus esančiame Leipalingyje, garsėjančiame ištisus metus čia vykstančiais kultūriniais įvykiais bei renginiais.
Kaip mažame miestelyje, turinčiame pusantro šimto aktyvių narių, pavyksta nuveikti tokius darbus, apie kuriuos garsas sklinda toli už jo ribų? Kokie žmonės labiausiai įsitraukia į įvairias kultūrines ar sportines veiklas? Kokie šiandien yra didžiausi iššūkiai Leipalingyje? Kaip vietos gyventojai reaguoja į būsimą Kapčiamiesčio poligoną, į kurį vienas iš kelių kaip tik ir ves pro Leipalingį? – apie tai pasikalbėjome su Ž.Krivoniene.
– Leipalingio miestelio bendruomenė oficialiai buvo įkurta beveik prieš dvidešimt metų, nors žmonės ir anksčiau rinkosi į įvairias veiklas. O ką tas oficialus bendruomenės statusas suteikia pačiai bendruomenei?
– Leipalingio miestelio bendruomenė apima ne tik patį miestelį, bet ir gretimai esančius Leipalingio ir Savanorių kaimus. Šioje teritorijoje gyvena 1700 gyventojų ir kiekvienas jų turi savų poreikių. Norint tuos poreikius atliepti, kaip tik ir buvo reikalinga oficialiai įsteigti organizaciją, kurioje būtų kalbamasi, planuojami darbai, dalinamasi atsakomybėmis ir patirtimis, kuriamos naujos idėjos ir sumanymai. Tai taip pat leidžia lengviau pritraukti finansus bei žmones. Turint šitokį pagrindą, viskas paskui vyksta tartum savaime.
– Gyventojų 1700, o pačią bendruomenę vienija apie 150 narių. Tai, jūsų manymu, daug ar mažai?
– Tiek yra registruotų narių, mokančių nario mokestį ir aktyviai įsitraukiančių į veiklas bei jų organizavimą. Tačiau įsitraukti į bendruomenės veiklas galima labai įvairiai. Išties pas mus dalyvauja visi, kas tik nori, ir tokiais būdais, kokie jiems tuo metu yra tinkamiausi.
Daug kas priklauso nuo konkretaus renginio: juk mes turime ir Jotvingių šventę, į kurią suvažiuoja keli tūkstančiai žiūrovų, tad čia ir organizavimo bei savanorystės reikia žymiai daugiau nei, tarkime, rengiant tradicinius žygius po mūsų miestelio apylinkes.
„Wikimedia Commons“ nuotr./Leipalingis
Klausiate, ar tie 150 žmonių yra daug ar mažai? Kaip tokiam nedideliam miesteliui, mano manymu, tai tikrai yra daug. Tokį žmonių aktyvumą, manau, lemia daugybė priežasčių. Viena jų – tai miestelio istorija, tampanti mūsų bendru turtu ir išskirtinumu. Čia persipina jotvingių ir Sapiegų istorija, laisvės kovos bei Holokaustas.
Būtent tai ir lemia dvi svarbiausias mūsų bendruomenės veiklos kryptis: istorinę bei kultūrinę. Žinoma, jos tarpusavyje dažnai neatsiejamos ir sudaro kasmetinį mūsų veiklų kalendorių.
– Nežinau, kiek bendruomenių Lietuvoje turi atnaujintą savo dvarą, tačiau leipalingiečiai kaip tik ir yra vieni tokių laimingųjų. Kaip miestelio kultūrinis gyvenimas pasikeitė su dvaro prikėlimu naujam gyvenimui?
– Tai yra mūsų miestelio centras, kultūrinio gyvenimo ašis. Didžioji dalis renginių kaip tik ir vyksta arba pačiame dvare, arba jo teritorijoje. Kai po dešimtmetį trukusios restauracijos 2015 m. dvaras atvėrė duris, pačiai bendruomenei tai tapo didžiuliu impulsu pasitempti ir veikti. Dabar miestelio gyventojai tikrai jaučia didžiulį pasididžiavimą pačiu dvaru, čia vykdoma veikla ir tuo, kad dėl paties dvaro ir renginių Leipalingis tampa traukos vieta.
Kai po dešimtmetį trukusios restauracijos 2015 m. dvaras atvėrė duris, pačiai bendruomenei tai tapo didžiuliu impulsu pasitempti ir veikti.
Beje, per keliolika metų pastebėjome, kad dalis renginių, kurie gyvuoja kitose bendruomenėse, visiškai neveikia pas mus, tarkime, Užgavėnės arba Helovinas. Kelis kartus pabandėme, tačiau neprigijo, todėl ieškome to, kas tinka mums. Ir čia dvaras tikrai vaidina labai svarbų vaidmenį.
Dvaro salė talpina 150 žmonių, tad kameriniai renginiai – spektakliai, įvairūs pasirodymai, koncertai vyksta čia. Tačiau miestelio centre mes turime ir senąją laisvalaikio salę, kurioje gali sutilpti apie 400 žmonių. Čia vyksta didieji mūsų žiemos meto renginiai.
Bendruomenės nariai atvykstantiems turistams dvare rengia ir teatralizuotą edukaciją „Keturios seserys periferijos dvare“. Jos metu rodomos įvairios veiklos, kuriomis užsiimdavo kilmingos dvariškės. Kita programa – tai „Dvaro paslaptys“, kurios metu supažindinama su mūsų dvaro istorija nuo pat Sapiegų, valdžiusių čia daugiau nei du šimtmečius.
Maža to, šių metų rugsėjį pirmą kartą planuojame surengti dvaro pokylį „Gyvas dvaras“. Kviesime žmones ateiti puošniai apsirengus, dvare skambės gyva muzika, vaišinsimės dvariškių meniu, būdingu tam laikotarpiui. Mūsų teatro trupė jau repetuoja mini scenas iš dvariško gyvenimo su konkrečiomis istorijomis bei smagiomis intrigėlėmis. Tad tikimės, kad tai bus dar vienas tradicinis renginys, kuris papildys rudeninį mūsų gyvenimo laikotarpį naujomis spalvomis ir įspūdžiais.
Patricija Adamovič / BNS nuotr./Leipalingio bendruomenės pirmininkė Žaneta Krivonienė
Tačiau mes turime ir nuostabią gamtą, todėl savo veiklose deriname ir šiuos malonumus, pavyzdžiui, daugybę metų mūsų komanda vyksta į grybavimo čempionatą, turime senjorų krepšinio komandą, rengiame žygius, dalyvaujame vaikščiojimo iššūkiuose. Tad gyvenimas mūsų miestelyje tikrai nestovi vietoje.
– Kokie žmonės labiausiai įsitraukia į bendruomenės veiklas?
– Būna skirtingi laikotarpiai ir net aktyviausi nariai dėl šeimyninių aplinkybių, darbų ar pervargimo kiek atsitraukia nuo veiklos ir užleidžia vietą prisiimti daugiau atsakomybės kitiems. Tačiau, pastebiu, kad aktyviausieji kuriam laikui atitraukę paskui kaip feniksai iš pelenų pakyla su nauja jėga bei sumanymais.
Jei žiūrėtume pagal amžių, aktyviausi yra 40–60 metų dirbantys žmonės. Beje, dirbantys labai įvairius darbus ir tuo praturtinantys mūsų veiklas. Mes gebame atrasti stipriąsias vieni kitų savybes ir taip papildyti mūsų branduolį: turime ir savus buhalterius, ir sportininkus, ir vadybininkus, ir logistikos specialistus.
Na, o į veiklas labiausiai įsitraukia ir visur dalyvauti nori senjorai: jie pirmieji užsirašo į rengiamas išvykas, sėdi pirmose eilėse koncertuose ar kituose renginiuose. Tačiau, laimei, yra ir jaunimo. Beje, turime ir vaikų dienos centrą, kuriame lankosi daugiau nei trys dešimtys sunkiau besiverčiančių tėvų vaikai. Vasaromis surengiame ir tris stovyklas – tai vis šiokia tokia pagalba ir parama jiems.
Mes gebame atrasti stipriąsias vieni kitų savybes ir taip papildyti mūsų branduolį: turime ir savus buhalterius, ir sportininkus, ir vadybininkus, ir logistikos specialistus.
– Dažniausiai kalbant apie gyvenimą Lietuvoje už didžiųjų miestų, kaip pagrindinė problema yra įvardijama gyventojų skaičiaus mažėjimas ir nedarbas. Kokia situacija su tuo yra Leipalingyje?
– Mažėjantis gimstamumas yra problema ne tik mūsų miestelyje, tačiau žymiai platesniu Lietuvos ir net Europos lygiu. Tačiau mes džiaugiamės tuo, kad esame įsikūrę labai gražiose vietose – keturių kilometrų spinduliu mus supa ne vienas ežeras.
Maža to, esame keliolika kilometrų nuo Druskininkų kurorto, todėl dažnai jaunos šeimos, neišgalinčios įsigyti būsto Druskininkuose, kuriasi Leipalingyje. Ši tendencija tikrai yra gan akivaizdi. Gaila, bet tai mažai turi įtakos vaikų skaičiui mokykloje – jis nuolat mažėja ir po kokių aštuonerių metų mūsų mokyklos perspektyvos bus nekokios.
Dirbti dauguma važiuojame į Druskininkus. Deja, didesnės įmonės Leipalingyje neišsilaiko: ne taip seniai buvo uždaryta „Baltijos siuvykla“, o medienos perdirbimo ir melioracijos įmonė „Leimesta“ kaip tik baigia savo gyvavimą. Tad darbų galimybės čia labai ribotos.
Patricija Adamovič / BNS nuotr./Leipalingio bendruomenės pirmininkė Žaneta Krivonienė
– Tad ką reiškia kurti kultūrinį gyvenimą miestelyje Lietuvos pakraštyje, esančiame tarp Druskininkų ir Alytaus. Ar nesijaučiate tiesiog pravažiuojamu miesteliu, provincija?
– Mes esame Druskininkų dalis, todėl savo veiklos neįsivaizduojame be Druskininkų kultūros centro pagalbos. Mums labai gerai, nes nereikia mokėti nei už scenas, nei už kokybišką įgarsinimą bei apšvietimą. Todėl organizuojame tokius renginius, kurie ne konkuruoja, bet papildo Druskininkų, o ir apskritai Dzūkijos krašto kultūrinį gyvenimą.
Vasaros renginių kaip tik daugiausia ir vyksta pas mus. Net ir Tautinės giesmės giedojimas liepos 6 d. būtent Leipalingyje sutraukia daug žmonių nuo aplinkinių ežerų bei Druskininkų. Pastebime, kad vasaromis daugiau atvykstančių nei vietinių dalyvauja mūsų renginiuose. Pavyzdžiui, į Jotvingių šventę, kuri vyksta per Onines, specialiai suvažiuoja žmonės ir iš Vilniaus, ir net iš Klaipėdos.
Poilsiautojai Druskininkuose taip pat nesėdi vienoje vietoje, bet yra linkę tyrinėti apylinkes, lankyti įdomesnes kultūrines vietas: domimasi sūrių edukacijomis, „Malūno kalve“, taip pat ir mūsų dvaru. O kai iš Druskininkų į Leipalingį padarys dviračių taką, tai išvis bus pasaka ir žmonių srautas dar labiau išaugs. Tad mes tikrai nesijaučiame nei provincija, nei pravažiuojamu miesteliu – esame vienas iš Dzūkijos traukos centrų.
Kai iš Druskininkų į Leipalingį padarys dviračių taką, tai išvis bus pasaka ir žmonių srautas dar labiau išaugs.
– Kaip įvardytumėte šiandienos leipalingiečio tapatybę – su kuo tai labiausiai susiję?
– Jei žiūrėsime į gilesnes šaknis, tai mes esame jotvingiai, kurie geba pakovoti už savo vietą, savo žemę, savo kultūrą. Taip pat esame dzūkai, kurie kiekvieną svečią pasitinka ir išlydi taip, kad jis norėtų čia dar ne kartą sugrįžti. Štai kodėl ir renginiuose, kuriuos darome, mes atiduodame labai daug savęs. Aš ir pati du kartus per savaitę šoku viename iš mūsų kolektyvų – jau nuo balandžio repetuojame Jotvingių šventės šokius.
– Prieš ketverius metus Leipalingis buvo viena iš mažųjų Lietuvos kultūros sostinių. Neslėpkime, kartais nutinka, kad šitokie projektai eina ir praeina, nesukurdami jokios ilgalaikės pridėtinės vertės, tęstinumo. O kas liko Leipalingyje po kultūros sostinės metų?
– Kultūros sostinei nekūrėme jokių naujų renginių, bet stiprinimo tai, ką ir taip jau turėjome. Mūsų tikslas buvo plačiau pagarsinti tai, kas Leipalingyje jau yra tapę šių dienų tradicija – Jotvingių šventė, Joninės, Padėkos vakaras, Kalėdų eglutės įžiebimas, Vasario 14-oji, Vasario 16-oji, Liepos 6-oji.
Toks yra pagrindinis mūsų metinis kalendorius – visa tai vyko iki kultūros sostinės metų, tęsiasi ir dabar. Darome tuos renginius, kurie mums pasiteisino, per daug nebesiblaškome į visas puses. Tačiau jei ateina kam nauja idėja – būtinai išbandome ir tai.
Darome tuos renginius, kurie mums pasiteisino, per daug nebesiblaškome į visas puses.
– Kas yra Padėkos vakaras?
– Jau vienuoliką kartų lapkritį vyko renginys, kurio metu dėkojame mūsų bendruomenės nariams už nematomus, neafišuojamus jų kasdienius darbus, kurie mūsų gyvenimą daro gražesnį ir šviesesnį. Per tuos metus jau išdalinta per septyniasdešimt nominacijų ir kaskart vis atrandame tokių žmonių, kuriems yra už ką padėkoti.
Pavyzdžiui, praėjusiais metais pagerbėme moterį, kuri viena po ankstyvos vyro mirties augina tris vaikus, maža to, dar ir kepa duoną vargstantiems. Taip pat šalia ežero turėdama savo pakrantę, ji neatlygintinai čia kviečia ilsėtis onkologinėmis ligomis sergančius vaikus. Tai žmonės, kuriems daryti gera yra natūralu, savaime suprantama. Ir tokie pavyzdžiai įkvepia mus visus kurti gražesnę aplinką aplink save bei gilesnius santykius.
– O kokių iššūkių turite?
– Turbūt kaip ir daugeliui – trūksta laiko. Juk visi mes dirbame savo darbus, turime šeimas, asmeninius poreikius ir pomėgius. O bendruomenės veiklos taip pat vyksta po darbo – pasirengimai šventėms, repeticijos, organizaciniai klausimai, bendruomenės tarybos pasitarimai… Beveik visi vakarai ir užimti… Tad išlaikyti balansą tarp viešų ir asmeninių reikalų taip pat yra labai svarbu.
– Pastaruoju metu daug kalbama apie būsimą Kapčiamiesčio poligoną. Vienas iš kelių į jį kaip tik ves pro Leipalingį. Kiek šis klausimas aktualus leipalingiečiams?
– Žinoma aktualus, nes tai liečia ir mus: būsimasis poligonas ribosis ir su mūsų teritorija. Ir negali būti abejingas problemoms, kurios skauda tavo kaimynui. Man asmeniškai labai gaila mūsų miškų, todėl į visa tai žiūriu su liūdesiu. Tačiau sprendimus priima žmonės, kurie, tikiuosi, žino, ką daro. Juk netoli mūsų yra Baltarusija ir mes girdime, kada vyksta jų pratybos… Tad tokia sudėtinga yra situacija…
Man asmeniškai labai gaila mūsų miškų, todėl į visa tai žiūriu su liūdesiu. Tačiau sprendimus priima žmonės, kurie, tikiuosi, žino, ką daro.
Poligono atsiradimas, neabejotinai, turės įtakos mūsų gyvenimui, mūsų kultūrinei veiklai. Juk tai bus kažkas naujo, ko iki tol čia nebuvo. Tačiau šiandien sunku įsivaizduoti, kaip viskas keisis, tad ir nesiimsiu spėlioti…
2026 m. projektui „Nematoma kultūros pusė“ Medijų rėmimo fondas skyrė 25 tūkst. eurų dalinį finansavimą.