Naujienų portalo tv3.lt kalbinti Kauno kunigai aiškina, kad sumokėti už sakramentus – neįmanoma. Dvasininkai pabrėžia, kad aukos dydis priklauso nuo pačio žmogaus galimybių. Vis dėlto, pasak vieno kunigo, auka žmogui turi „pasijausti“.
Kunigas: auka yra dovanojimo, o ne prekybos santykis
Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikos kunigas Andrius Končius pabrėžia, kad bažnyčios teikiamoms paslaugoms nėra nustatomi mokesčiai. Pasak Kauno Kristaus Prisikėlimo (Žaliakalnio) parapijos kunigo, katalikų bažnyčios tarnystė yra neįkainojama, todėl ir tam tikrų mokesčių nustatymas nusižengia bažnyčios aukojimo taisyklėms.
„Parapijos ar kitos bažnytinės institucijos, kurios nustato mokestį arba auką padaro mokesčiu, nusižengia bažnyčios aukojimo taisyklėms, principams, mokymui ir elgiasi neteisingai.
Taip pat tie žmonės, kurie galvoja, kad reikia kažkiek susimokėti, turi jaustis laisvi prisidėti savo auka, kiek nori ir gali“, – komentavo kunigas A. Končius.
Auka – tai yra dėkingumo ir prisidėjimo prie bažnyčios misijos dalis, teigia kunigas. A. Končius pabrėžia, kad aukojimas – tai ne prekybinis santykis, o dalinimosi ir dovanojimo veiksmas.
„Dievo principas yra dovanojimo, o ne prekybos santykis. Tai aiškiai matome iš evangelinių nuorodų, biblinio ir kartu bažnyčios mokymo. Tai yra patvirtinta“, – teigė kunigas.
Vis dėlto yra tam tikri „mokesčiai“, kuriuos bažnyčia ima. Pavyzdžiui, už pirmos Komunijos ruošimo išlaidas.
„Komunija yra didžiausia Dievo dovana. Kristaus kūnas, kurį priimame net negali būti jokiais aukojimais apkrautas arba pažymimas. Tuo tarpu ruošimas, kuris užtrunka mėnesius […], visoms tos pasiruošimų išlaidos, kad galėtų šventei pasiruošti su gilesniu tikėjimu, reikalauja išlaidų. Tada būna nurodoma [aukoti] pagal galimybes, gerbiant kiekvieno žmogaus situaciją“, – pasakojo kunigas A. Končius.
Aukojimas turėtų būti pagrįstas noru prisidėti prie bažnyčios misijos. Kunigas aiškina, kad aukojimas – tai dėkingumo išraiška. Nors bažnyčia aukoti kviečia, tačiau tai yra laisvas žmogaus pasirinkimas. Kunigas pabrėžia, kad jeigu žmogus neturi galimybės aukoti, tai netūrėtų būti kliūtis.
A. Končius priduria, kad aukojantis žmogus gėrį daro ne tik bažnyčiai, bet ir sau.
„Besidalinanti žmogaus širdis tampa laisvesnė. Kas laimingesni žmonės? Egoistai ar dosnūs žmonės? Kurie daugiau džiaugsmo turi? Tai taikoma ir patiems kunigams. Pavyzdžiui, būna atvejai, kai kunigai pasiduoda godumui ir ima reikalauti pinigų arba nori daugiau gauti. Tie kunigai netampa laimingesni. Atvirkščiai, jie tampa sukaustyti godumo ydos“, – sakė kunigas.
Klebonas: aukos be aukos nebūna
Kauno Švč. Jėzaus Širdies (Šančių) parapijos klebonas Audrius Mikitiukas pabrėžia, kad frazė „sumokėti ar paaukoti už santuoką“ nėra tinkama.
„Jeigu aukoji, tai [aukoji] ne už santuoką ir krikštą, bet aukoji visoms bažnyčios reikmėms santuokos arba krikšto proga. Žinote, [aukoti] už santuoką ir už krikštą būtų labai makabriška. Susimokėti už sakramentą būtų tikrai pakankamai makabriška“, – aiškino kunigas A. Mikitiukas.
Šančių parapijos klebonas A. Mikitiukas pasakoja, kad persikėlus iš kaimo į miesto parapiją pastebėjo, kad mieste įsivyravęs dvasinių paslaugų pardavinėjimas: „Mes tau pinigus, o tu mums sakramentą.“
„Kai kaime ar mieste būna santuoka ar krikštas, atėję žmonės į dėžutę įdeda šakočio. Ne dėl to, kad tu negali nusipirkti, bet dėl to, kad jie apie tave pagalvoja. […] Įdomumas yra tame, kad jie apie tave pagalvojo ir tau atnešė lauktuvių. Mieste tu niekam neįdomus, niekas apie tave nepagalvoja“, – pasakojo kunigas.
Kunigas pasakoja, kad Šančių parapijoje per metus įvyksta dvi santuokos ir apie 20 krikštų. Pasak A. Mikitiuko, kai kurie žmonės galvoja, kad aukoti reikia tiek, kiek kainuoja bažnyčios pusvalandinis ar valandinis išlaikymas.
„Jeigu ūkiškai įskaičiuotum visus bendruomenės funkcionavimo kaštus per metus ir bandytum juos sutraukti į [santuokos ar krikšto] valandą, tai jiems ta valanda būtų labai brangi. Labai, labai, labai brangi“, – aiškino kunigas.
Šančių parapijos klebonas neslepia, kad parapijos mėnesio funkcionavimo kaina siekia 6 tūkst. eurų: „Vasarą mažiau, žiemą daugiau, bet vidutiniškai 6 tūkst. eurų“.
Kunigas A. Mikitiukas pasakoja, kad jeigu žmonės paklausia, kiek būtų gerai paaukoti, šis atsako, kad aukos dydis nedaro įtakos mišių kokybei. Žmonės gali aukoti ir eurą ir tūkstantį – niekas nepasikeis, aiškina kunigas.
„Asmeniškai visada auką imu po krikšto arba po santuokos. Aš niekada nesu paėmęs prieš, kad žmonės neprisigalvotų. Gali būti, kad kunigui nėra nuotaikos, ką nors skauda ar tiesiog šiaip skubi, neišsimiegojęs. Jeigu žmonėms pasirodys, kad tu gal ne toks švelnus, kaip jie norėtų, paskui sakys: „Per mažai aukojom ir su mumis buvo nemandagiai apsieita.“ – pasakojo klebonas.
Klebonas sako, kad žmonės galvoja, kad paaukojus „per mažai“, bus tyčia gadinama šventė. Kai kurie žmonės, pasak kunigo, „ieško raganų“.
Kunigas sako, kad aukoti reikia taip, kad būtų šiek tiek gaila. Jeigu aukoji ir negaila – tai ne auka, o išmalda, aiškina A. Mikitiukas. Klebonas prisimena, kaip pirmą kartą gyvenime pasijautė lyg būtų paaukojęs.
„Kažkada vieną parapiją aptarnavau, vargšams pečių pastačiau. Jį užėjau kalėdodamas ir matau, kad pusė pečio plytų išgriuvę, jie užsidegs vieną dieną. Aš jiems tą pečių pastačiau su darbais, su medžiagomis, man kainavo 700 eurų. Ir tada supratau, kad pirmą kartą gyvenime paaukojau, nes buvo gaila“, – prisimena kunigas.
Todėl, pasak A. Mikitiuko, turi suprasti, kad aukojimas sumų, kurių pats nejauti, nėra auka.
„Yra geras posakis: nėra aukos be aukos. Jeigu nori paaukoti, turi aukoti, o ne duoti išmaldą ir sakyti „paaukojau“. Nepaaukojai, o išmaldą davei. Auka turi būti šiek tiek skausminga.
[…] Jeigu už santuoką ir krikštą žmonės paaukotų tiek, kiek išleidžia alkoholiui, manau, kad visos mūsų bažnyčios būtų paauksuotos“, – sakė klebonas.
Žmonėms kyla klausimai, kaip elgtis bažnyčioje
Žaliakalnio parapijos kunigas A. Končius pasakoja, kad tik per didžiąsias šventes bažnyčioje apsilankantiems žmonėms neretai kyla neaiškumų, kaip elgtis, kiek aukoti.
„Žinoma, žmonėms kyla pagrįstų ar kartais nepagrįstų baimių, nerimo. Ypač jeigu žmonės nelabai daug dalyvauja bažnyčios gyvenime ir tiktais didelių švenčių metu patenka į bažnyčią ir tada galvoja, kaip elgtis, kaip susimokėti? Natūralu, tu tarsi nežinai iš tikrųjų kaip čia vyksta. Tiems žmonėm gali kilti įvairiausių klausimų“, – pasakojo kunigas A. Končius.
Kunigas A. Končius pasakoja, kad kartais pasirodo istorijos apie piktnaudžiavimo atvejus. Kai kurie kunigai už krikštą ar santuoką nustato vadinamuosius tarifus. Kartais prašo, A. Končiaus vertinimu, mokėti neadekvačia sumas.
„Paprastai šitie atvejai ganėtinai greitai pasiekia vyskupą, nes būna tiesiog sprendimas daugiau visuotinis. Taip neturėtų būti ir turime kalbėtis, kodėl šitoje parapijoje ir šitoje vietoj šitaip vyksta“, – pasakoja kunigas.
Kai kurios parapijos pasako vadinamąsias orientacines sumas, kiek būtų galima paaukoti, pavyzdžiui, priimant santuokos sakramentą. A. Končius sako – sumos neturėtų būti sakomos.
„Tada tu tarsi varžai kito žmogaus galimybę aukoti mažiau ar daugiau”, – aiškino kunigas.
„Būna visko skirtingose parapijose ir aš negaliu kalbėti už visus kitus kunigus. Mūsų parapijoje visada yra visiška laisvė. Niekada nereikalaujama, neprašoma“, – pasakojo kunigas A. Končius.
Pasak kunigo, žmogus turėtų pats suprasti, kad auka prisideda prie bažnyčios išlaikymo.
„Turėtų būti sąmoningas suvokimas, kad prisidedi. Jeigu yra nustatomos kažkokia aukos, tai jau nebėra aukos, tai yra mokesčiai, jie neturėtų būti kažkaip suponuojami“, – pasakojo kunigas.
