Tyrimą atliko University of New South Wales mokslininkai Australijoje.
Tyrimo metu 22 sveikiems savanoriams buvo atliekami magnetinio rezonanso tomografijos (MRT) tyrimai. Dalyvių buvo prašoma žiovauti, giliai kvėpuoti, slopinti žiovulį arba kvėpuoti įprastai.
Kadangi žiovulys ir gilus kvėpavimas turi panašių mechanizmų, mokslininkai tikėjosi, jog MRT vaizdai atrodys panašiai.
Tačiau rezultatai nustebino.
Paaiškėjo, kad žiovaujant smegenų skystis – vadinamasis cerebrospinalinis skystis (CSF), kuris saugo smegenis ir nugaros smegenis – juda kita kryptimi nei giliai kvėpuojant.
„Žiovulys sukeldavo cerebrospinalinio skysčio judėjimą priešinga kryptimi nei gilus įkvėpimas. Mes tikrai nesitikėjome tokio rezultato“, – teigė neuromokslininkas Adam Martinac.
Tiesa, toks poveikis buvo pastebėtas ne visais atvejais, o vyrams jis pasireiškė rečiau. Vis dėlto mokslininkai pažymi, kad tam įtakos galėjo turėti pats MRT aparatas.
Tyrimas taip pat atskleidė, kad tiek gilus kvėpavimas, tiek žiovulys padidina iš smegenų nutekančio kraujo kiekį. Tai sudaro daugiau vietos naujam, deguonies prisotintam kraujui patekti į smegenis.
Tačiau skirtingai nei cerebrospinalinis skystis, kraujo tėkmė žiovulio metu krypties nekeičia.
Mokslininkai pastebėjo ir dar vieną įdomų dalyką – kiekvienas žmogus žiovauja savaip. Dalyvių liežuvio ir žandikaulio judesiai kartojosi beveik identiškai kiekvieno žiovulio metu.
Pasak A. Martinaco, žiovavimo modelis gali būti toks individualus kaip piršto atspaudas.
„Kiekvienas žmogus žiovauja unikaliai. Pavyzdžiui, liežuvio judesiai skiriasi tarp žmonių, tačiau tam pačiam žmogui jie išlieka labai pastovūs“, – aiškina mokslininkas.
„Teoriškai žmogų net būtų galima atpažinti vien pagal jo žiovavimo būdą.“
Dabar mokslininkai siekia suprasti, ką tiksliai reiškia šie atradimai ir kodėl žiovulys taip stipriai skiriasi nuo paprasto gilaus kvėpavimo.
Cerebrospinalinis skystis yra itin svarbus centrinei nervų sistemai – jis tiekia maistines medžiagas, pašalina atliekas ir padeda apsaugoti smegenis.
Viena iš mokslininkų keliamų versijų – žiovulys gali padėti „išvalyti“ smegenis nuo nereikalingų medžiagų. Kita hipotezė teigia, kad žiovulys gali būti susijęs su smegenų vėsinimu.
A. Martinacas pažymi, kad su amžiumi smegenyse kaupiasi vis daugiau atliekų, o neurodegeneracinės ligos dažnai siejamos būtent su šiuo procesu.
„Mes dar nežinome, kiek stiprus ryšys tarp žiovulio ir smegenų skysčio pasišalinimo, tačiau pastarąjį dešimtmetį šioje srityje atliekama labai daug tyrimų“, – sako jis.
Mokslininkai jau anksčiau pastebėjo, kad žiovulys glaudžiai susijęs su smegenų veikla ir centrine nervų sistema. Pavyzdžiui, didesnes smegenis turintys gyvūnai dažniausiai žiovauja ilgiau.
Nepaisant daugybės tyrimų, žiovulys vis dar išlieka viena paslaptingiausių žmogaus organizmo reakcijų. Jis būdingas daugeliui gyvūnų rūšių, o žmonėms ir gyvūnams dažnai būna „užkrečiamas“.
Tyrėjų teigimu, žiovulys greičiausiai yra svarbi organizmo prisitaikymo funkcija, todėl tolesni tyrimai gali padėti geriau suprasti, kaip palaikoma normali centrinės nervų sistemos veikla.