Į kavinę „NYC Coffee Co.“ lekiu gatava po dienos susitikimų ir dar vėliau turiu sugaudyti traukinį į Vilnių. Streso lygmuo toks, kad pro ausis verčiasi dūmai. Kai adrenalinas užkurtas tokiu būdu, techniškai kavos jau nebereiktų gerti, nebent norėtum vėliau įsimūryti į stulpą ar medį. Prisiparkuoju su „Citybee“ ir maunu vidun. Programėlė pradeda pypsėti, nurodydama, kad neišjungiau automobilio variklio. Haha. Man dar taip nėra buvę. Bėgu atgal išjungti.
Vieta – absoliučiai mažutė, galima būtų susikišti į kišenę. Pavadinimas veža, nes asocijuojasi su vasara, praleistą prakaituotame ir metro stočių dūmų išdūmytame (ikoniški kyšantys vamzdžiai) New York’e.
Skaitytojai jau žino, kad mano poreikiai kavai kuklūs, o šiandien – dar kuklesni, nes labiau užsikurti nebereikia, aš jau kaip tas riaumojantis lenktyninių automobilių variklis. Užsisakau cappuccino, kurio techniškai paskutinį pusmetį nebegeriu, nes per silpnas.
Aplinka ir lankytojai: erdvė suspausta, bet gale yra tuščias tarsi papildomas kambarys. Grotos ant langų asocijuojasi su kalėjimu, bet tokia neretai yra senų pastatų pirmo aukšto realybė Lietuvoje. Lankytojai varsto duris visą laiką: kas – išsinešimui, kas užsilieka viduje. Na, tikėčiausi, vien jau dėl lokacijos – čia pat kauniečių ir miesto svečių numindyta Laisvės Alėja, arba kaip rašoma turistiniuose bukletuose, Freedom Alley. Vaikystėje ji man atrodydavo nežmoniško ilgio, šiandien ją perminu tikriausiai per dešimt minučių, o norint privaikščioti reikalingą žingsnių kiekį reiktų kursuoti kokius šešis kartus pirmyn atgal. Pavasarėja ir lauke šiaurinis vėjas maišosi su išstatytomis gėlėmis bei retomis kauniečių šypsenomis.
Komandiruotės į Lietuvą man neretai asocijuojasi su bausme: geros kavos dažnai negaunu, o grįžusi į Stokholmą godžiai siurbiu švediško paruošimo kavą, ir tada net tokios daržinės kaip kavinių tinklo „Espreso House“ kava atrodo skani ir kokybiška. Ji tokia nėra, man pritaria ir kavinėje ilgą laiką dirbęs jaunuolis mano sūnus – „Espresso House“ yra kaip prastesnė švediško „Starbucks“ versija turistams ir/ ar kavoje nenutuokiantiems uzbonų gėrėjams, kurie pageidauja didelio kiekio ir mažai kokybės. Tačiau kavinė atlieka kitą labai svarbią miesto funkciją globodama begales moksleivių ir studentų, kurie kavinėje mokosi ar dirba, krūvą neįnoringų frylancerių su kompiuteriais ar šiaip pro šalį praeinančiųjų, taip pat didžiulius nesuskaičiuojamus kiekius turistų, kai kavinės piko valandomis personalas, persisunkęs prakaitu, vos spėja suktis. Sūnaus darbo hailaitas buvo, kai į netoli Riksdago (Švedijos parlamento) esančią kavinę užėjo didžiulio rango politikė Magdalena Andersson, Socialdemokratų galva (kalbant apie politikus, Švedijoje rudenį vyks Riksdago rinkimai, o paskutinį ir kol kas vienintelį mano politinį tekstą galite rasti čia.
Magdalena tąkart užsisakė bryggkaffe tuo nenustebindama – labai didelė dalis švedų liurlina elementarią pačią paprasčiausą filtrinę kavą. Filtrinė kava gali būti gera, jei ir kai: 1) teisingai atmatuotas pupelių malimo laipsnis (kuo stambiau, tuo rūgščiau); 2) ne per daug/ per mažai vandens; 3) gerai išvalyti filtrai ir visas brygg aparatas – jose užsilieka kavos aliejų, kurie modifikuoja kavos skonį. Bėda su didžiulėmis tinklinėmis kavinėmis yra tokia, kad filtrų neretai nespėja arba tingi valyti, todėl bryggkaffe skonis gali būti panašus į rudai nudažytas acto nuobėgas su šiek tiek kavos aromato. Ačiū ne. 4) naudojamos kokybiškos pupelės; 5) tinkama vandens temperatūra (92-96 C). Ir dar, kol pasakoju, lankėsi taip pat ekoveganų pažiba rėksnė Greta Thunberg, pareikalavusi ekologiškų pupelių.
Aplinka tvarkinga, švaru, edrvės trūksta, bet tokia patalpos specifika.
Kava: Paprašau baristos kavą gaminti iš tamsesnio skrudinimo pupelių – noriu išvengti Vilniuje patirtos rūgštumo traumos. Pirmas dalykas, kurį pastebiu analizuodama kavos pakelius, – jie patys kavos neskrudina, bet ima iš „Backstage Roasters“ (lietuviai) ir „Rocket Bean“ (latviai – beje, mano sekanti apžvalga bus iš Latvijos).
Panašu, kad rūšinės kavos specialistai Lietuvoje pereina intensyvią braziliškų pupelių bangą (iliustruota), bet ši – tamsaus skrudinimo, kas akcentuos kartumą, šokoladiškumą.
Man atneša kavą, tačiau kavos vizualas nustebina – atrodo, kad kavą kliurkt ir padarė. O kur maloni pieno integracija ir persipynimas su espresso? Nematyti ir tai rodo pieno perplakimą (per ilgai plakė), kas neatskleidžia tikrosios cappuccino tekstūros. Trūksta precizikos.
Skonis toks pat – espresso permuša pienas. Cappuccino iš savęs yra apysilpnė kava, bet tinkamai struktūruojant kava turi permušti pieną. Tam, velniai rautų, žmonės ir geria kavą. Kažkoks teliuskuojantis šiltas kavos drinkas pernelyg atskiestu pupelių kartumu, kuris į ausį švelniai kvėpteli kažkiek draivo ir čia pat išsigaruoja. Silpnų kavų pagrindinė savybė yra ta, kad jų galima liurlinti praktiškai be saiko – tinklinės kavinės ant to ir pastatytos, dar – prekės ženklo ir įvaizdžio – madų besivaikančiam žmogui labai svarbu gatve eiti atkišus brangios kavinės pavadinimą (Lietuvoje moterys tai neretai kombinuoja su manikiūru itin rėkiančiomis spalvomis, nes kaip kitaip kas nors į puodelį spoksos).
Žinote, kaip šitą klausimą išsisprendė amžinai neutralus ir klasių nemėgstantis Stokholmas? Pas mus seniausias trendas yra toks, kad nueini į brangiausią miesto kavinę ir išsinešimui gauni puodelį be pavadinimo. Zero, nada – kartonas ir tiek. Vadinasi, aš kaip vartotojas esu neutralus, ir niekas nežino mano statusų ir pomėgio. Čia kaip marškinėliai už tūkstantį eurų su kur nors paslėptu labai brangaus brendo logotipu ir visi galvoja kad suplojai dešimt, kas tave momentaliai paverčia vidurine klase.
Tokią strategiją suuodė ir „Pressbyrån“, ekonominės kavos ir spaudos tiekėjas, kuris irgi pasigamino kartoninius puodelius be logotipo (nes turtingiems eiti į tą kioską ne lygis ir gal net gėda). Mes visi Švedijoje vienodi – nuo darbininko iki karaliaus, su baltais pigiais marškinėliais ir kartoniniu nouneiminiu puodeliu rankoje.
Kam patiktų toks cappuccino? Neįnoringam vartotojui, kuris kavą sriaubia lygiai, kaip viena akimi skrolina telefoną, tai yra užsiima veikla tik tarp kitko. Kaip tarp to pieno kiekio identifikuoti kavos pupelių kokybę? Čia lyg bulvių maišu aprengta graži moteris – norėtųsi ją matyti taip, kad būtų galima pasigėrėti jos moteriškomis formomis. Pienas (bulvių maišas) išryškina technikos stygių, o galbūt elementariai skubėta pagaminti. Mane visada išmuša iš vėžių, kai kavą pagamina per tris sekundes nuo užsakymo priėmimo. Viskas gerai, mes galime palaukti. Turėkite tiek laiko, kiek jums reikia.
Ar grįžčiau vien dėl kavos? Kitąkart suteiksiu šansą cortado, bet iš esmės labai nusivyliau. Kavinė, identifikuojanti save rūšinės kavos specialistais, turėtų pateikti geresnį rezultatą. Kitas mane nustebinęs dalykas buvo tai, kad manęs paklausė cappuccino dydžio – mažą ar didelį? (nuotraukoje mažas). Techniškai ir pagal baristų standartus cappuccino egzistuoja tik vieno dydžio visada ir visur (dabar apie tinklines nekalbame). Kai pakėliau nustebusias akis į baristą, jos akys bylojo kažką panašaus į „žinaaaau“ ir ji tarsi pasijuto nesmagiai dėl tokio savininkų sprendimo.
Kaina: trys su puse euro. Darkart specialty kavos specialistai spiria į užpakalį tinklinėms kavinės siūlydami pigiau.
Mano vertinimas: jei tokia kavinė veiktų Stokholme, ir dar su užrašu specialty, ilgai neišsilaikytų. Nepakankamai gerai, ypač turint omenyje, kad koncentruojatės į kavą, o ne kepinius, aplinką, servisą ar velniai žino ką. Vieną papildomai skiriu iš solidarumo už kaunietiškumą, todėl sumoje trys kavos puodeliai iš penkių.
1:0 – kol kas Vilnius laimi. Kas geriau – ta gomurį sutraukianti „Strange Love“ kava ar atsipalaidavusiai neveiksni „NYC“? Aš ištversiu kokybišką rūgštumą, kuris duoda rezultatą.
Ar turėtume aklai bėgti į kavinę vien pamatę užrašą rūšinė? Nemanau. Nepakankamai gerai, kauniečiai.
Maironio g. 20, Kaunas. https://nycafekaunas.lt/