Kaip portalui 15min pasakoja Darius, nuolat gyventi į Bitlesių kaimą jis atsikraustė per pandemiją. Iki tol gyveno Vilniuje, sukosi informacinių technologijų srityje. Į sostinę kadaise vyras atkeliavo būtent iš Molėtų rajono. Nusprendė gimtinę palikti, nes, atrodė, ten nebus ko veikti. Visgi, bėgant laikui, jo nuomonė pasikeitė.
Pasak pašnekovo, žirgai jo gyvenime atsidūrė išties netikėtai. „Aš visiems sakau, kad čia mes turime turbūt jauniausią Lietuvoje raitelį su didžiausiu stažu, – šypteli jis, kalbėdamas apie dukrą Tiją. – Ant žirgo ją pasodinome 3,5 metų. Kaip netyčia pasodinome, taip ir pamiršome nukelti.“
A. Turčinavičiūtės nuotr./Dariaus Pumpučio ūkis Molėtų rajone
Būtent nuo Tijos viskas ir prasidėjo – dar tada, kai šeima turėjo vieną žemaituką, kuris dirbo ūkio darbus. Darius pamena – kadaise su broliu pas tėvus įsikinkę arklį sodino bulves. O šis jų visiškai neklausė, kol nepasirodė dukra.
„Mes dviese su broliu, vyrai, pavalgę neblogai, bet nesusitvarkėm niekaip. Tiją atsivedėme į lauką, ji priėjo prie to mūsų Nemo, kažkaip ranką uždėjo jam ant galvos. Na, žirgas protingas, mato, kad vaikas, tai su juo ramiai. Na, ir ką? Tija paėmė Nemo už vadžių, nors pati dar sunkiai per lauką ėjo, ir pajudėjo abu. Juokėmės – vaikas du vyrus apšokdino“, – sako ūkininkas.
Šis epizodas, anot jo, buvo tarsi lūžis – tapo aišku, kad ryšys tarp vaiko ir žirgo yra ypatingas. Vėliau Nemo atsidūrė jų dabartiniame ūkyje, o šiandien jau dalyvauja varžybose. Ilgainiui žirgų pradėjo gausėti – dabar jų Bitlesių kaime risnoja šeši.
A. Turčinavičiūtės nuotr./Dariaus Pumpučio ūkis Molėtų rajone
Nuo „žalių“ žirgų iki varžybų
Tija atskleidžia, jog visi žirgai į jų ūkį atkeliauja be jokios patirties. „Iš esmės aš pati juos išsiugdau: nuo pirmų dienų iki pirmų varžybų. Visi žirgai būna žali, neapjoti, visiškai laukiniai. Su vienais greičiau atrandi kalbą, su kitais šiek tiek užtrunki“, – dalijasi mergaitė.
Pasak jos, tas „kalbos atradimas“ su gyvūnu yra išties labai komplikuotas. Pirmą dieną gali būti žirgo ir numestas, ir paspirtas. Reikia apsišarvuoti kantrybe ir nuolat dėti pastangas susidraugauti. Nepakanka pas gyvūną atvykti kartą per savaitę.
Šiai minčiai antrina ir Tijos tėtis Darius. Anot jo, būtent nuoseklus darbas leidžia užmegzti ryšį, kuris tampa pagrindu viskam – tiek sportui, tiek paprastam buvimui kartu. Vyras pabrėžia, kad žirgas nėra gyvūnas, kuris aklai paklūsta. Tačiau užsitarnavęs jo palankumą, gauni išties daug:
A. Turčinavičiūtės nuotr./Dariaus Pumpučio ūkis Molėtų rajone
„Žirgas tave kiekvieną kartą atėjus kažkokiu būdu išfiltruoja, nužiūri, pajaučia, ar tau gerai, ar tau negerai. Būna kartais labai sunkių dienų, bet grįžti čia – jis prieina prie tavęs, galvą ant peties padeda ir atpalaiduoja. Atrodo, gali su juo pasišnekėti, jo akys tokios gilios, suprantančios…“
Ne tik sportas, bet ir pažintis
Nors ūkyje aktyviai dirbama su konkūrais, žirgai treniruojasi varžyboms, veikla tuo anaiptol neapsiriboja. Čia kviečiami atvykti ir tie, kurie su šiais gyvūnais iki šiol neturėjo nieko bendro – šeimos su vaikais, pavieniai lankytojai ar tiesiog smalsuoliai, norintys suprasti, kaip su jais bendrauti.
Darius ne kartą pabrėžia – žirgai nėra pramoga. Net ir trumpas kontaktas su jais reikalauja atsakomybės ir supratimo. „Sėsti ant žirgo – tai kaip automobilį duoti kažkam vairuoti“, – sako jis ir iškart pateikia pavyzdį iš praktikos, ko daryti nereikėtų.
A. Turčinavičiūtės nuotr./Dariaus Pumpučio ūkis Molėtų rajone
„Visai neseniai atvažiavo, atrodo, pakankamai brandaus amžiaus šeima. Vaikai bando arkliukus šerti, o mama, žiūriu, iš bagažinės rožių išsiima ir duoda žirgui ėsti. Kai jis rožių nepaėmė, moteris puolė klausinėti, kodėl. Aš ir pasakiau: o kodėl turėtų ėsti? O ji ėmė ir pasakė: „Betgi jos kvepia, gražios.“
Jeigu suaugusiam žmogui į galvą šauna duoti žirgui rožių, tai lygiai taip pat kažkas ir saldainių gali sugalvoti duoti, o tada po kelių valandų jau visi su didžiuliu triukšmu lėktume į klinikas, kovotume dėl gyvybės“, – tikina pašnekovas.
Būtent todėl kiekvienas apsilankymas ūkyje prasideda nuo taisyklių ir aiškaus susitarimo – ką galima daryti, o ko geriau vengti. „Jeigu leistume visiems glostytis, didelė tikimybė, kad kažkas žirgą patemptų, o jis imtų gintis. Tad sakome žmonėms – jeigu žirgas pajus, kad viskas gerai, jis pats prie jūsų atsistos, prisiglaus prie ištiestos rankos“, – aiškina ūkininkas.
A. Turčinavičiūtės nuotr./Dariaus Pumpučio ūkis Molėtų rajone
Be kasdienių treniruočių ir darbo su žirgais, Dariaus ūkyje vystomos ir edukacijos, kuriose žirgai pristatomi platesniame kontekste – kartu su krašto istorija. Ūkis įsikūręs išties ypatingoje vietoje: netoliese yra Giedraičių žemvietė, Baltadvario pilies vieta, vienas seniausių pilkapynų. Tad norėjosi visa tai išnaudoti.
„Mūsų tikslas – neleisti, kad neaprašyta istorija apie Baltadvarį būtų užmiršta. Edukacijų namelyje turime paruošę zoną, kur, užsidėjęs virtualios realybės akinius, gali tarsi ant žirgo apjoti visas mums istoriškai svarbias vietas. Norime, kad ir tie žmonės, kurie dėl negalios ar ligų negali joti tikru žirgu, leistųsi į smagią kelionę“, – pasakoja vyras.
Mažiesiems lankytojams siūlomos ir paprastesnės, bet ne mažiau įtraukiančios veiklos. Bendradarbiaujant su negalią turinčių molėtiškių bendruomene, į Bitlesių kaimą vis atkeliauja paruoštos žirgų iškamšos. Jas vaikai gali nuspalvinti, sugalvoti joms vardą ir kaip suvenyrą parsivežti namo.
A. Turčinavičiūtės nuotr./Dariaus Pumpučio ūkis Molėtų rajone
„Kiekvienas žmogus pas mus atvyksta su savo mintimis ir savo jausmu. Vieni nori išmokti joti, kiti – tiesiog pabūti. Bet, galų gale, viskas vis tiek atsiremia į tą patį – tą magišką ryšį su žirgu“, – apibendrina Darius.