Kauno „Žalgiris“ vakar oficialiai pratęsė kontraktą su Maodo Lo, tačiau dar prieš tapdamas vienu svarbiausių komandos rotacijos žaidėjų vokietis nebuvo tikras, ar apskritai kada nors taps profesionaliu krepšininku.
Būtent todėl dar jaunystėje jis pasirinko ne tik krepšinį, bet ir mokslus – vienu metu derino profesionalų sportą bei studijas prestižiniame Kolumbijos universitete, kuris priklauso elitinei „Ivy League“ grupei.
Per beveik dešimtmetį Eurolygoje M. Lo tapo pasaulio ir Europos čempionu, žaidė skirtingose šalyse ir atstovavo aukščiausio lygio organizacijoms, tačiau už aikštės ribų visada išsiskyrė brandžiu požiūriu į discipliną, šeimą ir gyvenimą.
Atvirame pokalbyje žalgirietis papasakojo apie vaikystę Vokietijoje, kelią į profesionalų krepšinį, gyvenimą Kaune, Tomą Masiulį, vaikų auginimą profesionalaus sporto aplinkoje bei tai, kodėl svarbiausi dalykai krepšinyje ne visada matomi statistikoje.
– Taigi, buvai ir studentas, ir atletas Kolumbijos universitete. Nedaug žaidėjų sugeba taip aukštame lygyje suderinti abu dalykus. Ką studijavai ir kodėl tau buvo taip svarbu turėti išsilavinimą šalia krepšinio?
– Buvo sunku suderinti ir mokslus, ir krepšinį. Tuo mano gyvenimo etapu nebuvau tikras, ar krepšinis man apskritai pavyks, ar tapsiu profesionaliu žaidėju. Todėl man buvo svarbu turėti galimybę įgyti žinių ir išsilavinimą. O Kolumbijos universitetas priklauso „Ivy League“ universitetams. Tai vienas geriausių universitetų pasaulyje. Todėl turėjau galimybę – jei krepšinis nepasisektų, vis tiek turėčiau gerą išsilavinimą, su kuriuo galėčiau kažką nuveikti gyvenime.
– Tai ką konkrečiai studijavai?
– Sociologiją. Ten praleidau ketverius metus ir turiu bakalauro diplomą.
– O kodėl būtent sociologiją?
– Lankiau nemažai seminarų sociologijos srityje ir jie man pasirodė labai įdomūs. Tiesiog pati tema ir studijų kryptis turėjo daug mane dominusių dalykų, apie kuriuos man patiko mokytis.
– Prieš krepšinį tavo pirmasis sportas buvo futbolas. Kiek girdėjau, Vokietijoje jis yra daug populiaresnis. Kodėl vis dėlto pasirinkai krepšinį?
– Man patiko ir futbolas. Bet kai pradėjau žaisti krepšinį, tiesiog atsirado jausmas. Kartais tiesiog kažką įsimyli, atrandi savo aistrą, ir man tai buvo krepšinis. Tiesiog buvo geras jausmas varytis kamuolį, mesti į krepšį, laikyti kamuolį rankose – tai man atrodė teisinga.
– O kada ir kodėl pradėjai žaisti krepšinį?
– Tiesiog dėl meilės tam sportui, dėl aistros. Kai varydavausi kamuolį, viskas atrodė teisinga. Man buvo labai smagu. Tai sekėsi natūraliai, jaučiau, kad esu geras, o tai suteikia pasitikėjimo savimi ir dar labiau sustiprina meilę tam dalykui.
– Kadangi girdėjau, kad iš pradžių žaidei vaizdo žaidimus, o tada pradėjai žaisti krepšinį.
– Taip, mano brolis žaisdavo krepšinio vaizdo žaidimą sena žaidimų konsole, aš stebėdavau, kaip jis žaidžia, ir man tai pasirodė labai „kieta“. Vaikystėje visada nori daryti tai, ką daro vyresnis brolis. Taip viskas ir prasidėjo.
– Ar prisimeni momentą, kai įsimylėjai krepšinį?
– Sunku pasakyti. Tikrai neprisimenu konkretaus momento. Tiesiog viskas vyko natūraliai per daugelį metų, kai buvau penkerių ar šešerių.
– Taip pat gyvenai ir žaidei skirtingose šalyse. Kuo Kaunas skiriasi nuo kitų miestų? Ką jis turi tokio, ko neturi kiti?
– Pirmiausia – krepšinio aistrą ir atmosferą. Tai geriausia atmosfera, kokią esu patyręs savo karjeroje. Dabar jau turiu šeimą ir du vaikus, todėl manau, kad Kaunas suteikia praktiškai idealų šeimos gyvenimą. Nuoširdžiai, čia jaučiamės labai komfortiškai.
Viskas arti, nereikia daug laiko praleisti automobilyje ar kamščiuose. Yra viskas, ko reikia, bet tuo pat metu miestas nėra per didelis. Manau, tai puikus dydis šeimos gyvenimui ir Eurolygos sezonui – nereikia eikvoti daug energijos už aikštės ribų, gali susikoncentruoti į krepšinį ir sezoną.
– Galbūt Kaune atradai ir kokių nors hobių? Ką veiki už aikštės ribų?
– Rūpinuosi savo kūnu, stengiuosi palaikyti gerą fizinę būklę ir leidžiu laiką su šeima. Vaikštome po senamiestį, išbandome skirtingus restoranus. Galima sakyti taip.
– Tavo sūnus jau lanko darželį, o dukra gimė praėjusiais metais. Daugelis kalba apie bemieges naktis atsiradus vaikams. Ką galėtum apie tai pasakyti?
– Taip, žinoma, tai yra dalis gyvenimo. Bet taip pat turiu pasakyti, kad mano partnerė labai mane palaiko ir stengiasi padėti šioje srityje. Prieš rungtynes pasiskirstome pareigomis. Todėl man labai pasisekė turėti supratingą partnerę, kuri mane taip palaiko.
– Kartą sakei, kad augant Vokietijoje esi mokomas būti kuklus, ne per daug pasitikintis savimi ir nesvajoti per plačiai. Ar manai, kad Kaunas kažkiek tai pakeitė?
– Nežinau. Manau, tai tiesiog vokiškas mentalitetas – būti kuklesniam, o ne girtis, būti labai ekstravertiškam ar demonstruoti, ką turi ir ką gali. Toks yra vokiškas mentalitetas. Bet ta citata buvo labiau apie Vokietijos krepšinį. Manau, kad Vokietijos krepšinis anksčiau bijojo svajoti plačiai, garsiai sakyti, kad esame viena geriausių krepšinio šalių pasaulyje.
Šis mentalitetas pasikeitė po mūsų sėkmės su Vokietijos rinktine, kai laimėjome pasaulio čempionatą, Europos čempionatą ir pradėjome aukštu lygiu žaisti tarptautinėje arenoje.
– Tai nemanai, kad toks mentalitetas kažkiek tave stabdė?
– Ne, manau, kad mes tiesiog užsitarnavome teisę svajoti plačiai.
– Taip pat esi dirbęs su daugybe trenerių. Kuo, pavyzdžiui, išsiskiria Tomas Masiulis?
– Manau, iš karto matosi jo sukaupta patirtis. Jis daug metų dirbo aukščiausiame lygyje Eurolygoje kaip asistentas šalia Šarūno Jasikevičiaus. Tai reiškia labai daug patirties ir žinių. Taip pat matosi, kad jis pats buvo žaidėjas. Jis supranta, ką išgyvena žaidėjai. Šiuo aspektu jis yra žaidėjų treneris, bet tuo pat metu turi labai aiškią sistemą ir nebijo reikalauti atsakomybės iš žmonių. Manau, tai labai svarbi trenerio savybė.
– O koks jis santykyje su žaidėjais?
– Kaip jau sakiau, matosi, kad jis pats buvo žaidėjas. Jis supranta, kad skirtingiems žaidėjams reikia skirtingų dalykų, nes pats visa tai yra patyręs.
– Eurolygoje praleidai jau beveik dešimtmetį. Ar šiame karjeros etape tau dar svarbi statistika, ar dabar į krepšinį žiūri kitaip?
– Per metus įgyji daugiau patirties ir supranti, kad statistika nėra viskas. Kai žaidi komandose, kurios laimi ir yra labai sėkmingos, statistika tampa mažiau svarbi. Jei komandai sekasi, gerai atrodai ir tu, nes esi tos sėkmės dalis. Bet tuo pat metu krepšinis yra sportas, kuriame daug kas matuojama statistika.
Žmonės už sporto ribų dažnai pagal ją vertina žaidėjus. Net ir tie, kurie daug supranta apie krepšinį, dažnai remiasi statistika. Tačiau yra dalykų, kurių neįmanoma išmatuoti. Nors dabar analitika tapo labai svarbi ir matuojama beveik viskas, vis tiek yra tokių dalykų kaip nugalėtojo mentalitetas, charakteris, patirtis – o to statistika neparodys.
– Taip pat esi sakęs, kad pats niekada nepradedi „trash talk“, nebent kažkas pradeda pirmas. Kaip save apibūdintum kaip žmogų?
– Manau, kad aš kaip žmogus… atsiprašau, tai sunkus klausimas. Manau, kad tai labiau turėtų vertinti kiti žmonės. Reikėtų klausti kažko kito, kad apibūdintų mane kaip žmogų. Nenoriu pats savęs apibūdinti.
– Žinoma, tuomet pasišnekėkime apie komandą. Trumpi klausimai – kam labiausiai patikėtum savo vaikus?
– Tikriausiai Nigelui Williamsui-Gossui.
– Kodėl? Nes jis turi vaikų?
– Taip, jis turi vaikų, mano sūnus juos pažįsta. Esame pažįstami kaip šeimos, todėl juo tikrai pasitikėčiau. Bet apskritai visais komandos tėčiais pasitikėčiau.
– Kas komandoje ramiausias spaudimo momentais?
– Sakyčiau Francisco. Taip pat Nigelas. Ir pats savo karjeroje turėjau momentų, kai svarbiausiose situacijose sugebėdavau išlikti ramus ir išnaudoti savo stipriąsias savybes. Manau, tai ateina su patirtimi.
– Minėjai tokius momentus. Ar prisimeni juos? Gal galėtum pasidalinti?
– Na, kaip vokietis nenoriu per daug kalbėti apie save. Bet taip, per karjerą buvo daug rungtynių, Europos čempionatų, pasaulio čempionatų, Eurolygos rungtynių, kuriuose reikėjo atlikti svarbius epizodus. Aš niekada nuo to nebėgu, kai atsiranda galimybė ir atsakomybė.
– Ar galėtum išskirti ryškiausius savo karjeros momentus?
– Taip, pasaulio čempionato laimėjimas, Europos čempionatas, visi titulai Vokietijoje, Prancūzijoje, Paryžiuje. Tiesiog pergalės. Manau, laimėjimai visada yra ryškiausi momentai.
– Taigi, tau patinka laimėti?
– Taip, žinoma. Laimėti yra smagu. Tai atlygis už visą įdėtą darbą.