Trys aukos buvo iš laivo „HMS Erebus“ – vieno iš dviejų ekspedicijos laivų – ir mirė Erebuso įlankoje, pranešė mokslininkai naujame tyrime, paskelbtame trečiadienį (gegužės 6 d.) žurnale „Journal of Archaeological Science: Reports“. Ketvirtoji auka, „HMS Terror“ kapitonas, yra pirmasis iš šio laivo, identifikuotas pagal DNR, rodo antrasis tyrimas, paskelbtas ketvirtadienį (gegužės 7 d.) žurnale „Polar Record“.
Tyrimų rezultatai rodo, kad nė vienas iš vyrų [iš laivo „HMS Erebus“] mirties metu nebuvo vienas, rašo mokslininkai pirmajame iš šių tyrimų – pridurdami, kad tikisi, jog pavyks atlikti ir kitus identifikavimus. Remdamiesi kūnų buvimo vieta, mokslininkai mano, kad kiti išgyvenusieji vis dar buvo gyvi ir netoliese.
Franklino ekspedicija iš Anglijos išplaukė 1845 m. gegužę, siekdama atrasti Šiaurės Vakarų praėjimą – Arkties maršrutą, jungiantį Atlanto ir Ramiojo vandenynus. Seras Johnas Franklinas vadovavo dviem misijos laivams. Tačiau 1846 m. pabaigoje laivai ir jų 129 įgulos nariai įstrigo leduose prie Kanados salyno, o J. Franklinas mirė 1847 m. birželio 11 d.
1848 m. balandžio 22 d. 105 išgyvenę įgulos nariai paliko laivus prie Karaliaus Viljamo salos ir bandė pasiekti Kanados žemyną, eidami pėsčiomis ir vilkdami valtis ant rogių – tačiau visi jie žuvo pakeliui.
Per ateinančius du dešimtmečius surengtos paieškos ekspedicijos surado keletą žmogaus palaikų ir artefaktų, kaip ir XX bei XXI amžiuje surengtos mokslinės ekspedicijos, kurios galiausiai atvedė prie seniai dingusių laivų suradimo.
Nauja DNR analizė atskleidžia, kur savo pasmerkto bandymo metu tiksliai keliavo kiekvieno laivo įgula. Viena auka – Harry Peglaras – buvo „HMS Terror“ fokmarso (burės) vyresnysis, kaip nustatė tyrėjų komanda. H. Peglarui priklausantys dokumentai buvo rasti prie kito vyro kūno 1859 m., ir juose yra eilėraščių bei įvykių laivuose aprašymų.
H. Peglaro palaikai buvo rasti maždaug už 200 kilometrų nuo įšalusių laivų – o tai reiškia, kad jis buvo pasiekęs tolimą atokią dykumą. „Žinoma tik tai, kad jis mirė vienas, apsirengęs stiuardo uniforma“, – rašo tyrėjai žurnale „Polar Record“.
Daugiau nuotraukų (2) Ledynuose įstrigęs „HMS Erebus“, 1846 m. Françoiso Musino pav.
Wikimedia commons, François Musin pav.
Kiti trys naujai identifikuoti asmenys yra „HMS Erebus“ laivo jūreivis Williamas Orrenas, „HMS Erebus“ laivo vyresnysis junga Davidas Youngas ir „HMS Erebus“ jaunesniųjų karininkų stiuardas Johnas Bridgensas.
Remiantis istoriniais šaltiniais, W. Orrenas pirmą kartą išplaukė į jūrą 1821 m., kai jam buvo vos 15 metų. 1830 m. jis tarnavo laive „HMS Swan“, o 1831 m. – laive „HMS Alfred“. „Tada jis 14 metų neplaukiojo su laivynu, bet 1845 m. kovo 19 d. Vuličyje prisijungė prie laivo „HMS Erebus“ įgulos kaip patyręs jūrininkas, būdamas 38 metų“, – pirmajame tyrime rašo tyrėjai.
Istoriniai įrašai taip pat rodo, kad W. Orrenas buvo 1,63 metro ūgio, tamsiaplaukis, šviesios odos ir rudų akių. Jo sesers palikuonis pateikė DNR, leidusį jį identifikuoti.
D. Youngas buvo 17 metų, kai stojo tarnauti „HMS Erebus“. Jo tėvas taip pat buvo laivyno jūrininkas, bet nebuvo paskirtas į „Erebus“ ekspediciją. DNR, naudota jo tapatybei nustatyti, buvo gauta iš vieno iš jo brolių palikuonio.
J. Bridgensas gimė 1818 m., o jo tėvas buvo jūrininkas, kuris niekada nesusituokė su jo motina. J. Bridgensą kirpėjo amato mokė jo patėvis, tačiau jaunuolis nusprendė išplaukti į jūrą. Įrašai rodo, kad jis pirmą kartą išplaukė į jūrą kaip muzikantas 1829 m. 1841 m., karo su Kinija metu, tarnavo laive „HMS Endymion“, o 1845 m. kovo 20 d. Vuličyje savanoriškai įstojo į Franklino ekspediciją, kai jam buvo 26 metai. J. Bridgenso palaikams identifikuoti buvo panaudota vienos iš jo pusseserės palikuonio DNR.
„Jis buvo 1,68 m ūgio, turėjo tamsius plaukus ir rudas akis, – rašo tyrėjai. – Iš jo jūrininko pažymėjimo matyti, kad jis buvo neraštingas – tai patvirtina ir tai, kad paskirstymo dokumentuose vietoje parašo panaudojo kryželį.“
Ankstesni DNR tyrimai leido identifikuoti kitus Franklino ekspedicijos narius, tarp jų – „Erebus“ inžinierių Johną Gregory ir Jamesą Fitzjamesą, kuris po J. Franklino mirties tapo „Erebus“ kapitonu ir tikėtina, buvo suvalgytas.
„Gyviems palikuonims šie atradimai suteikia anksčiau nežinotų detalių apie jų giminaičių mirties aplinkybes ir vietas, taip pat apie kai kurių kartu su jais žuvusių laivo įgulos narių tapatybę“, – teigia Ontarijo Waterloo universiteto (Kanada) antropologas ir žurnalo „Journal of Archaeological Science: Reports“ straipsnio pagrindinis autorius Douglasas Stentonas.
Komandos darbas tęsiasi – ir gali būti, kad pavyks identifikuoti dar daugiau įgulos narių palaikų, rašo „Live Science“.