Po nesėkmingų metų Kinijos rinkoje koncernas bando sugrįžti, tačiau jau ne kaip savarankiškas žaidėjas. „Peugeot“ planuoja gaminti automobilius Kinijoje, naudodama vietos partnerio „Dongfeng“ technologijas. Tai rodo esminį pokytį, praneša „Žinių radijo“ laida „Piko minutės“.
Europos prekės ženklas, ilgą laiką eksportavęs technologijas į Kiniją, dabar tampa priklausomas nuo vietos inžinerijos. Kitaip tariant, keičiasi technologijų eksporto kryptis. Toks modelis leidžia sumažinti sąnaudas ir prisitaikyti prie vietos rinkos, tačiau „Stellantis“ jau nebediktuoja sąlygų – jis jas derina.
Tuo tarpu antrasis nerimą keliantis ženklas – jau Europoje.
Kadangi koncernas dar 2023 m. įsigijo apie 20 proc. Kinijos elektromobilių gamintojo „Leapmotor“ akcijų, su kinais buvo sukurta bendra įmonė pasaulinei plėtrai. Rezultatas – „Leapmotor B05“ modelis, kuris keičia konkurencijos taisykles.
Tai – bene pigiausias koncerno elektromobilis ir tikrai ne prastos kokybės, su padoria komplektacija ir europietiškai suderintu valdymo charakteriu.
Kinų technologija čia derinama su gamyba Europoje. Automobiliai surenkami Ispanijoje, tačiau išlaiko kinų kaštų struktūrą, o svarbiausia – tampa europiniais, todėl nereikia mokėti muitų. Tai leidžia juos Europoje pardavinėti maždaug 10 tūkst. eurų pigiau nei panašius europinius analogus.
Viskas atrodo patraukliai – išnaudojami pertekliniai „Stellantis“ gamybos pajėgumai Europoje, didinamas pardavimų mastas, atsiranda konkurencinis spaudimas rinkoje. Tačiau kartu tai ir tiesioginis smūgis pačiam koncerno portfeliui: pigūs kiniškos kilmės modeliai konkuruoja su jam pačiam priklausančiais „Peugeot“, „Opel“ ar „Fiat“.
Tačiau „Stellantis“ nestabdo: pranešama, kad vyksta derybos su kinų prabangių automobilių gamintoju „HongQI“. „HongQI“ (išvertus „Raudonoji vėliava“) buvo įkurtas 1958 m. kaip valstybinis projektas.
Tuomet reikėjo reprezentacinių automobilių Kinijos politiniam elitui. Šiuos automobilius itin mėgo Mao Dzedongas ir kiti politiniai lyderiai. Šiais laikais tai – savotiškas kinų atsakas į „Rolls-Royce“ ar „Mercedes-Benz S-Class“ automobilius.
Tačiau čia kalbama jau ne apie pigius elektromobilius, o apie bandymą į Europą įvesti aukštesnės klasės kinų produktą, pasitelkiant europinę infrastruktūrą.
Visos šios tendencijos iš esmės rodo, kad „Stellantis“ transformuojasi iš klasikinio automobilių gamintojo į platformos operatorių, kuris nuomoja gamyklas, dalijasi tiekimo grandinėmis ir integruoja konkurentus į savo verslo modelį.
Trumpuoju laikotarpiu tai leidžia efektyviau išnaudoti kapitalą. Tačiau ilgainiui kyla strateginis klausimas: ar „Stellantis“ išlaikys kontrolę, ar taps priklausomas nuo partnerių, kurie tuo pat metu tampa konkurentais?
Konkurentų atsiras visuose segmentuose. Jei nebrangus elektrinis „Leapmotor“, orientuotas į žemesnės kainos segmentą, kelia pavojų elektrinėms „Fiat“ ar „Peugeot“ versijoms, tai „HongQI“ taikosi į konservatyvią premium klasę. Atsiras dar didesnė konkurencija tokiems „Stellantis“ prekės ženklams kaip DS ar net „Maserati“.
Pavojų ir neaiškumo dėl ateities tikrai daug. Bet aišku viena – „Stellantis“ ne tik padeda kinų gamintojams ateiti į Europą. Koncernas pradeda struktūriškai įtvirtinti jų buvimą visose rinkos grandyse – nuo biudžetinio iki premium segmento. Taip kuriamas naujas pramonės modelis, kuriame vakarietiškas kapitalas, kinų technologijos ir europinė infrastruktūra tampa viena sistema. Tačiau „Stellantis“ tuo pačiu rizikuoja galutinai prarasti ir tai, kas ir taip ilgą laiką nebuvo jo stiprybė, – bent kažkiek aiškesnę konkurencinę tapatybę.