Persekioja įvairūs mitai
Pasiteiravus pašnekovo, kas lemia, kad didelė dalis Lietuvos gyventojų vis dar laiko pinigus bankų sąskaitose, o apie investavimą nesvarsto arba apie tai nenori net girdėti, V. Šimkus aiškina, kad tai lemia kelios priežastys. Dažniausiai jos yra psichologinės.
„Kai kurios yra objektyvios, nes dalis žmonių tikrai neturi įpročio taupyti ir nebūtinai turi finansinių galimybių, nes neturi bazinių rezervų ir turi kitus prioritetus. Bet kitu atveju, tarp tų žmonių, kurie turi santaupų, dažnai vyrauja įsivaizdavimas, kad tai yra labai sudėtinga, reikia labai daug įsitraukimo, daug kapitalo ir kad čia ne paprastam žmogui, nors iš tikrųjų dabar investavimas yra labai demokratizuotas ir daug lengviau prieinamas plačiajai visuomenei.
Kiti galbūt turi ir istoriškai kažkokių skaudžių patirčių ar aplinkoje mato įsivaizdavimą, kad tai labai rizikinga ir labai bijo prarasti pinigus, asocijuoja tai su lošimais, kazino ar kažkokia spekuliacija, nors sistemingas investavimas yra visiškai kitoks ir tai galima daryti pakankamai saugiai“, – lietuvių pasyvumo investavime priežastis vardija pašnekovas.
Pasyviausi investuotojai – vyresnio amžiaus žmonės.
„Turbūt aktyviau investuoja dirbantys žmonės, tie, kurie gauna didesnes pajamas. Dažniausiai investuoja 35–55 metų žmonės. Jaunimui investavimas dažnai yra įdomus, jie eksperimentuoja, tačiau nemaža dalis neturi pastovių pajamų, kad galėtų tai daryti nuosekliai. Be to, yra ir objektyvių vartojimo poreikių – pirmojo būsto įsigijimas ir kiti dalykai. Todėl susidomėjimo dažnai būna daug, bet jis nepavirsta nuosekliu investavimu.
Vyresni žmonės investuoja rečiau ir dažniau renkasi labiau turto išsaugojimui skirtus produktus. Tačiau ir čia matomas pagyvėjimas – žmonės stengiasi apsaugoti savo pinigus nuo nuvertėjimo ir ieško galimybių. Vis dėlto santykinai vyresnio amžiaus investuotojų yra mažiau, nors jie turi lėšų ir santaupų bei tikrai galėtų jas protingiau įdarbinti, užuot laikę banko sąskaitoje“, – toliau situaciją Lietuvoje apibendrina pašnekovas.
Investavimas – ne tik turtingiesiems
Bandydamas išsklaidyti mitą, kad investavimas skirtas tik didelį finansinį kapitalą turintiems žmonėms, V. Šimkus griežtai tvirtina, kad pradėti investuoti galima net ir labai mažomis sumomis: „Jeigu visai nedrąsu ir nepažįstama viskas, tai ir nuo vieno euro galima pradėti, pažiūrėti, kaip tas procesas vyksta, ir po to tai daryti drąsiau.“ Ir priduria, kad ilgalaikiam rezultatui svarbus nuoseklus įprotis.
Siekiant paneigti įsitikinimą, kad investavimui būtinas ne tik didžiulis finansinis kapitalas, bet ir tokio pat dydžio žinių bagažas, V. Šimkus siūlo į šį procesą žiūrėti paprasčiau. Pasak jo, svarbiausia turėti bazines žinias – supratimą apie instrumentus, į kuriuos investuojama, o kasdien sekti rinkų ir stebėti situaciją tikrai nereikia. Priešingai – tai gali ir pakenkti.
„Žinios visada yra gerai, bet jos gali sukurti ir pernelyg didelio pasitikėjimo jausmą. Daugiau suprantantiems kartais gali sektis prasčiau, nes jie imasi daugiau aktyvių veiksmų. Tai gali būti nenumatytas neigiamas šalutinis žinių poveikis. Bet, aišku, žinios padeda protingai pasirinkti produktus, galbūt padeda ramiau stebėti rinkų svyravimus. Ir, aišku, gerai yra suprasti tai, ką tu perki, į ką investuoji, kas tai yra, kuo akcija skiriasi nuo obligacijos. Bet apskritai toks kasdienis rinkų stebėjimas ilgalaikiam investuotojui tikrai yra labiau žalingas negu naudingas“, – pabrėžia pašnekovas.
Visų svarbiausia, kalbant apie investavimą, pabrėžia pašnekovas, yra ne greitas uždarbis, o laikas. Būtent jis leidžia veikti sudėtinių palūkanų efektui – procesui, kai uždirbama grąža pradeda generuoti papildomą grąžą.
„Kuo ilgiau žmogus praleidžia rinkoje, tuo geresnius rezultatus pasiekia. Dažniausiai net pirmieji dešimt investavimo metų pakankamai nuobodžiai atrodo, nes didžioji dalis sukaupto kapitalo yra nuo to, ką mes sutaupome, ir tos grąžos matosi santykinai nedaug. Tik vėliau pradeda dominuoti grąža – investuotų pinigų uždarbis dažniausiai pradeda lenkti tai, ką mes galime sutaupyti, ir tada portfelis pradeda gyventi savo gyvenimą“, – sako jis ir pabrėžia, kad svarbiausia investavimo formulė dažnai yra labai paprasta – pradėti kuo anksčiau ir išlikti nuosekliam. O kalbant apie sumą, kurią ilgainiui reikėtų skirti šiam reikalui, pašnekovas pažymi, kad ilgalaikiam investavimui periodiškai reikėtų skirti apie 10–20 procentų savo pajamų.
Ką rinktis: akcijas, obligacijas ar fondus?
Visiems būtų kur kas paprasčiau, jei atsirastų investavimo guru, kuris atsakytų, kur geriausia investuoti. Deja, tačiau vieno universalaus atsakymo paprasčiausiai nėra. Pasak V. Šimkaus, investavimo sprendimai priklauso nuo trijų pagrindinių dalykų: amžiaus, rizikos tolerancijos ir finansinių tikslų.
Imkime konkrečius pavyzdžius. Jaunesni žmonės, aiškina strategas, dažniausiai gali sau leisti didesnę riziką: „Kuo jaunesnis žmogus, tuo agresyviau gali investuoti, tuo daugiau gali skirti akcijoms.“ Tačiau jeigu artimiausias tikslas – ne pensija, o, pavyzdžiui, būsto pradinis įnašas, situacija kaipmat keičiasi – lėšas, kurios skirtos pradiniam įnašui kaupti, verta laikyti saugiau, nes rinkų svyravimai gali sujaukti planus.
Kalbėdamas apie vyresnius investuotojus, jis atkreipia dėmesį, kad dažnas klaidingai mano, jog investuoti pensijoje jau per vėlu, grąžos nebus, o visos turto klasės yra per daug rizikingos: „Žmogus, išėjęs į pensiją, dar gali joje gyventi 20–30 metų ir tas investavimo horizontas yra pakankamai ilgas. Ir tikrai tie pinigai dar turi laiko padirbėti. Be to, Lietuvoje senjorai dažnai neketina visų pinigų išleisti patys – jie nori kažką palikti vaikams ar anūkams. Todėl galima svarstyti ir rizikingesnį dalies lėšų įdarbinimą, jeigu tikslas yra perduoti jas savo artimiesiems.“
Vis dėlto bazę, anot jo, tokiame amžiuje dažniausiai turėtų sudaryti saugesni instrumentai.
„Saugią dalį gali sudaryti terminuoti indėliai, gynybos obligacijos, kitos saugios valstybinės obligacijos ar obligacijų fondai – tai yra dalis, kuri mažai svyruoja ir generuoja palūkanas. Tai pagrindinė pajamas generuojanti ir turtą apsauganti dalis, kuri mažai kinta ir kurią galima naudoti vartojimui, kai ateina laikas. Kita vertus, gali būti ir rizikingesnė dalis – tai plačiai diversifikuoti akcijų fondai arba dividendinės akcijos, dividendų akcijų fondai. Jie taip pat generuotų pajamas, kurias būtų galima vartoti, tačiau jos būtų didesnės nei iš visiškai saugių instrumentų. Tai turbūt bazė tokiame vyresniame amžiuje yra įvairūs skolos popieriai, kurie moka palūkanas, o nedidelė dalis gali būti agresyvesnė – skirta akcijoms“, – patarimais dalijasi V. Šimkus.
O bendrai pradedantieji investuotojai šiandien vis dažniau atsigręžia į ETF – biržoje prekiaujamus fondus, leidžiančius vienu pirkimu investuoti į šimtus ar net tūkstančius įmonių. Šie fondai padeda diversifikuoti riziką ir nereikalauja nuolat sekti rinkų ar analizuoti pavienių bendrovių rezultatų. Plačiai diversifikuoti fondai daugeliui žmonių tampa racionaliu pasirinkimu todėl, kad leidžia „nusipirkti rinką“, o ne bandyti atspėti pavienes sėkmės istorijas. V. Šimkus taip pat pabrėžia, kad daugumai žmonių būtent paprasti, diversifikuoti produktai ilgainiui tampa efektyviausiu keliu.
„Gaudyti ir bandyti aplenkti rinką dažnai būna bergždžias reikalas. Tiesiog reikia paimti tą vidutinę rinkos grąžą, investuojant į plačiai diversifikuotus produktus, ir tai daryti visiškai automatizuotai“, – sako investavimo strategas.
O kad būtų dar paprasčiau įsivertinti, kokie finansiniai instrumentai labiausiai tinka konkrečiam atvejui, pašnekovas skuba pasidalinti universalia taisykle, kuri gali padėti apsispręsti, kokias turto klases rinktis.
„Dažnai taikoma tokia taisyklė: kokio amžiaus yra žmogus, tokia jo turto dalis turėtų būti laikoma saugesnėse turto klasėse. Pavyzdžiui, jeigu žmogui yra 40 metų, tuomet apie 40 proc. turto galėtų būti investuota į santykinai saugius instrumentus, pavyzdžiui, obligacijas, o likę 60 proc. – agresyviau, į akcijas. Tai – tam tikras balansas tarp augimo ir turto išsaugojimo“, – pažymi investavimo strategas.
Kaip atrodo pats pirmas žingsnis?
Žmogui, kuris iki šiol niekada neinvestavo, pradžia dažnai atrodo sudėtingiausia – dažnai kyla įvairių klausimų, pavyzdžiui – kokioje platformoje investuoti ir kaip apskritai tai padaryti? Tačiau praktikoje, sako pašnekovas, tai daug paprasčiau, nei gali pasirodyti.
„Tai turbūt [reikėtų] nueiti į savo banką, atsidaryti vertybinių popierių sąskaitą ir išsirinkti diversifikuotus produktus – ar tai būtų to banko siūlomi fondai, ar ETF’ai, kurie atrodo patrauklūs ir atitinkantys poreikius. Tada arba padaryti pirmą pavedimą pačiam, įsigyti vertybinių popierių, arba užstatyti automatinį pavedimą, kad tai vyktų kažkurią mėnesio dieną, kai patogu, ir tiesiog palikti šį procesą savieigai – leisti pinigams dirbti ir automatizuoti tiek taupymo, tiek investavimo procesą.
Dažniausiai žmonėms tai, ką siūlo pagrindinės institucijos ir bankai, yra patogiausia – pradėti ten, kur jau esi klientas. Tai dažniausiai atitinka jų poreikius. Jeigu turi didesnių, specifinių poreikių, nori investuoti į sudėtingesnius produktus, tada galima dairytis į tarptautinius brokerius, kurie siūlo kitas paslaugas arba palankesnes kainas tam tikriems produktams. Bet paprasčiausia pradėti toje finansinėje institucijoje, kurioje žmogus jau gauna finansines paslaugas“, – pataria ekspertas.
Bando atspėti rinką, vaikosi madų
Ir pabaigai, pasiteiravus, kokios yra dažniausios daromos investuotojų klaidos, V. Šimkus pažymi, kad vienas didžiausių iššūkių investuotojams – emocijos. Ypač tada, kai rinkos pradeda kristi. Pasak V. Šimkaus, nemažai žmonių daro tą pačią klaidą: investuoja augimo metu, o prasidėjus kritimui išsigąsta ir parduoda investicijas blogiausiu momentu.
„Nuoseklumas ir laikymasis savo plano yra esmė, nes jeigu pradedama mėtytis, dažniausiai praleidžiamas ne tik pakritimas, bet ir po to sekantis pakilimas – nespėjama laiku grįžti į rinką, ir žmonės praleidžia visą teigiamą grąžą, kol laukia, kada bus geras laikas pirkti. Todėl ypač ilgalaikiam, pavyzdžiui, pensijai skirtam investavimui reikia visiškai nereaguoti į tai, kas vyksta ir tiesiog nuosekliai pirkti – pirkti, kai rinkos brangios, pirkti, kai jos pigios“, – pataria ekspertas.
Anot jo, daug žmonių taip pat pasiduoda FOMO (angl. Fear of Missing Out) efektui – baimei praleisti tariamą galimybę greitai uždirbti.
„Kartais žmonės pasiduoda FOMO – perka tai, kas yra labai madinga ir jau išbrangę, burbulo stadijoje, ir nudega, nes vaikosi greito pelno vietoje nuoseklaus investavimo. Tai dažniausiai klaidos yra susijusios su psichologija – ne dėl to, kad nėra aiškaus plano, o dėl to, kad vaikomasi greito pelno arba bandoma būti gudresniems už rinką“, – pabrėžia jis.
Stratego teigimu, būtent todėl automatizuotas investavimas daugeliui žmonių tampa geriausia apsauga nuo impulsyvių ir emocionalių sprendimų: „Labai gerai yra automatizuoti šiuos dalykus, nes tai padeda psichologiškai atsispirti klaidoms.“