Žinoma, yra turtuolių, kurie stengiasi gyventi kukliai, bet vargu ar nors vienas iš jų galėtų konkuruoti su amerikiete Emi Elizabet (Aimee Elizabeth).

Ji pasiekė neregėtų meno taupyti aukštumų ir tikina, kad jai pavyksta per metus sutaupyti ne mažiau kaip 200 000 dolerių, tačiau jos taupymo būdai – tikrai ekstremalūs.

Mergaitė, kuri nenorėjo būti vargšė

Emi gimė ir augo neturtingoje ir nedarnioje šeimoje ir labiausiai už viską pasaulyje nekentė skurdo ir alkoholio, kuriuo piktnaudžiavo jos tėvai. Namuose niekada nesibaigdavo skandalai, o kartą mama po dar vienos keiksmų tirados tiesiog išvijo 15-metę dukrą iš namų ir liepė jai negrįžti. Jaunoji Emi liko gatvėje be jokios paramos ir be cento kišenėje, o pilvas gurgė iš alkio.

Apie ką tada galvojo smulkutė paauglė, likusi akis į akį su žiauriu pasauliu? Ji galvojo apie ateitį ir įdėmiai stebėjo, kas vyksta aplinkui. Labiausiai ją gąsdino bendraamžiai, kurie, kaip ir ji, pateko į bėdą ir negalėjo iš jos išsikapstyti. Kai kas tapo nusikaltėliais, kai kas lėtai prasigerdavo, kiti „sėdo ant adatos”. O ji nenorėjo tokio gyvenimo, todėl davė sau žodį tapti turtinga ir nepriklausoma

Ir ji ėmėsi veikti, juolab ir smegenys, ir rankos veikė gerai. Ji tvirtai nusprendė, kad ir kas būtų, baigti mokyklą, ir mokėsi sukandusi dantis ir kartais iš nuovargio užmigdama ant vadovėlių. Kai kiti vaikai po pamokų džiaugsmingai lėkdavo namo, Emi skubėdavo į darbą, juk jai reikėjo prasimaitinti. Suprantama apie didelį atlyginimą nebuvo ko ir galvoti, ji iš pradžių ji imdavosi purviniausio darbo, nes neturėjo kito pasirinkimo. Jau tada ji taupė kiekvieną centą, kad susidarytų bent nedidelę „finansinę pagalvę”.

Iki 20 gyvenimo metų ji susitaupė 1 000 dolerių ir nusprendė, kad laikas pereiti į naują lygmenį – savą verslą. Sprendžiant iš to, kad jokių duomenų apie Emi Elizabet aukštąjį išsilavinimą nėra, ji praktiškai baigė vien gyvenimo universitetus, naudodamasi nemokamomis bibliotekomis, bandydama perprasti finansinio raštingumo ir investavimo pradmenis.

Ji niekada nesidomėjo kokia nors viena sritimi, priešingai, stengėsi dirbti iškart keliomis kryptimis, kad daugiau uždirbtų. Ji įsteigė gyvūnų priežiūros firmą, naminių augalų priežiūros bendrovę, vėliau „ūgtelėjo” iki naktinio klubo, o dabar jos interesų sritis – elektroninė prekyba, nekilnojamasis turtas, vertybiniai popieriai ir verslo konsultacijos. Visa tai jai duoda geras pajamas, bet ji ir toliau gyvena taip, tarsi uždirbtų itin kukliai.

Suma jos sąskaitose seniai peržengė 5 mln. dolerių ribą, o vienintelis jos turtingumo požymis yra prabangus namas Las Vegase, tiesa, jis jai atiteko po skyrybų su buvusiu sutuoktiniu Maiklu Miurėjumi (Michael Murray). Jis primygtinai reikalavo, kad ji jame gyventų, ir padarė viską, kad ji negalėtų jo parduoti, nes tiksliai žinojo: gautus pinigus ji investuos, o pati taupymo sumetimais persikels į „lūšną”.

Ekstremalus taupymas

Taupymas Emi Elizabet gyvenime tapo kultu, ir keisti įpročių ji neketina. Skurdas jos akimis yra tiesiog bjaurus, o taupymas – būtinybė, norint sukaupti pinigų. Ji niekada per mėnesį neišleidžia daugiau kaip 1000 dolerių, net atsiradus nenumatytų išlaidų. Priešingai, labiau susiveržia diržą, kad neišleistų nė vieno cento virš mėnesiui skirtos sumos.

Jos namuose nebūna namų tvarkytojų, užtat reguliariai užeina buvęs vyras Maiklas, kuris savo noru ir nemokamai tvarko Emi namus. Beje, jai visai neatrodo, kad jis nieko už tai negauna: ji konsultuoja jį mitybos klausimais, o dar jis tvarkydamasis sportuoja ir išlaiko puikią fizinę formą. Nežinia, kiek jis sutaupo taip treniruodamasis, o štai Emi kas mėnesį lieka apie 400 dolerių, kuriuos turėtų mokėti tvarkytojams, tai yra, per metus tai jau apie 4800 dolerių.

Apskritai Emi buitinis taupymas, švelniai tariant, šokiruoja. Pavyzdžiui, kempinėlę indams plauti ji naudoja tol, kol ši sutręšta, o vienintelis jos namuose peilis niekada nesusiliečia su vandeniu – taip Emi įsivaizdavimu ji pratęsia jo tarnavimo laiką. Tiesa, ji nutrina jį servetėle, o servetėlė taip pat naudojama tol, kol visiškai suplyšta.

Tą patį galima pasakyti apie visus jos namuose esančius daiktus, kurie tarnauja ne metus, o dešimtmečius, o drabužius ji perka tik „iš antrų rankų”. Emi apskritai nedomina mados įgeidžiai, svarbiausia, kad drabužiai būtų praktiški ir nebrangūs, bet visa, kas žmogiška, jai vis dėlto nėra svetima. Emi prisipažįsta: „Man patinka geri daiktai, bet nemėgstu už juos mokėti”.

Regis, to paties principo ji laikosi ir mityboje: užuot mokėjusi vieną dolerį už konservuoto tuno skardinę, ji renkasi kačių ėdalo skardinę su tuo pačiu tunu ar vištiena, ir ji atsieina jai mažiausia trečdaliu pigiau.

Beje, ir vyrą ji vaišina sumuštiniais su gyvūnams skirtais konservais. Emi yra įsitikinusi, kad organizmui yra visiškai tas pats, iš kokių produktų, skirtų žmonėms ar gyvūnams, jis gaus baltymų.

Senutėlis automobilis Emi taip pat atiteko iš vyro, ir ji kategoriškai atsisako jį keisti. Kartą, prieš tolimą kelionę, ji užsuko į techninio aptarnavimo stotį, ir mechanikas atsisakė išleisti jos mašiną iš serviso, pareiškęs, kad kelyje jis yra pavojingas tiek pačiai Emi, tiek kitiems eismo dalyviams. Verslininkės pasipiktinimui nebuvo ribų, ji grasino paduoti į teismą, reikalavo nedelsiant pataisyti jos mašiną ir grasino visomis dangaus bausmėmis.

Beje, į komandiruotes ji visada vykdavo tik automobiliu, nes per vieną kelionę vidutiniškai sutaupo du trečdalius lėktuvo bilieto kainos. Supratusi, kad negalės išvažiuoti savuoju daug mačiusiu „Mustangu”, ji vis tiek neskrido lėktuvu, o į kelionės tikslą nuvyko autostopu.

Sąskaitos už elektrą milijonierei atrodo nežmoniškai didelės, ir taupydama vandens šildytuvą įjungia tik 20 minučių prieš prausdamasi po dušu, o nusipraususi iškart vėl išjungia. O kai kada prausiasi šaltu vandeniu. Ji supranta, kad savo gyvensena stebina aplinkinius, bet kitų nuomonė jai visiškai nerūpi. Svarbiausia, kad ji gali taupyti ir papildyti savo „finansinę pagalvę” apvaliomis sumomis.

Sėkmingo gyvenimo mokykla

Emi ne tik totaliai taupo visur, bet dar ir skatina kitus taip elgtis. Savo knygoje „Skurdas – bjaurus!” ji dalijasi savo būdais taupyti pinigus ir pasakoja, kaip ir kur juos reikia pelningai investuoti.

Be kovos su skurdu vadovėlio ji išleido dar dvi knygas: „Dieta – ne man! Valgyk ką nori ir liesėk” ir „Santykiai ir pasimatymai – bjauru! Baisios istorijos apie internetines pažintis”. Beje, iš knygų ji gauna nemažai pajamų.

Jei nekreipsime dėmesio į jos ekstremalų taupymą, knygoje „Skurdas – bjaurus!” ji pasakoja apie principus, padėjusius jai praturtėti, ir tai anaiptol ne tušti samprotavimai.

Pavyzdžiui, ji pasakoja, kaip reikia vertinti potencialius verslo partnerius, teigia, kad neigiamas nusiteikimas trukdo siekti sėkmės ir ragina ne verkšlenti, o veikti bet kokioje situacijoje, ir dalijasi savo patirtimi, pasakoja apie pamokas, kurias gavo pasukusi į verslą.

Ji ragina pradedančiuosius verslininkus iš pradžių nesinaudoti prekybos aikštelėmis, nes neaišku, ar prekyba seksis, o nuomą teks mokėti.

Dar ji siūlo blaiviai įvertinti savo gebėjimus ir suinteresuotumą, iš anksto paskaičiuoti išlaidas ir numanomas pajamas. Emi Elizbet siūlo prisiminti viską, kas teikia malonumo, ir, remiantis savais interesais, pamąstyti, kaip iš jų uždirbti.

Ir, aišku, įspėja nepasiduoti pagundai leisti viską, ką uždirbi. Net uždirbdama minimaliai, ji visada atidėdavo pusę pajamų ir gyvendavo iš likusios sumos, kad ir kokia maža ji būtų buvusi. Tai skatino ją uždirbti (ir atsidėti) vis daugiau ir daugiau.

O svarbiausia, ji ragina niekada nepasiduoti: „Du pagrindiniai sėkmės versle raktai – „aš darysiu” ir „aš galiu”. Niekada nenuleiskite rankų”.