Pokalbio metu jis atskleidė daugiau netikėtų detalių apie save.
Prakalbo apie anūko norą ir gyvenimą kaime
Vytaro Radzevičiaus gyvenime buvo apstu veiklų – nuo žurnalisto kelio ir sporto komentatoriaus pareigų iki dabartinės veiklos ūkyje.
„Esu labiau laisvo oro direktorius – gyvenu taip, kaip man norisi, kaip patinka, ir jei iš to pavyksta pragyventi, viskas gerai“, – pokalbio pradžioje sakė jis.
Netrukus pokalbio tema pakrypo į šeimyninį gyvenimą, Vytaras paatviravo apie anūko gimtadienio norą: „Mano vyresnysis anūkas gimtadieniui užsiprašė papūgos, bet jis visada kažko užsiprašo… Paskutinis jo prašymas buvo triušiai. <…> Bet jis sakė, kad tie triušiai būtų gyvenimui, o ne žudymui. Tačiau abiem anūkams tie triušiai buvo įdomūs tik tada, kai juos atvežiau. Toliau jau aš juos pats prižiūriu.“
Kaime su žmona Laisve gyvenantis Vytaras neslėpė, kad pagaliau sulaukė iš jos vienos frazės, kuri paglostė jam širdį.
„Laisvė praėjusią vasarą pirmą kartą pasakė, kad čia mūsų namai. Bet tam reikėjo dešimties metų, kad tai įvyktų – pradedant visais patogumais ir panašiai. O dabar jau taip ir sako: kai reikia važiuoti į miestą, ji teigia, kad labai nenori išvažiuoti. Vadinasi, viskas į tą pusę gerai klostosi.
Svarbiausia, kad ji pati yra kaimietė, iš kaimo kilusi. Ji juokauja, kad kai baiginėjo universitetą, mūsų santuoka buvo iš reikalo, nes jai reikėjo paskyrimo Vilniuje, o aš esu vilnietis. Ji tarsi buvo pabėgusi iš kaimo, bet viskas apsisuko ratu – jai teko grįžti į kaimą, nes miestietis galiausiai virsta kaimiečiu“, – juokavo jis.
Panašu, kad gyvenimas kaime pakeitė Vytarą į gerąją pusę – čia jis tapo daug tvarkingesnis: „Įvyko labai keisti lūžiai šeimoje, nes būdavau ne visai tvarkingas, švelniai tariant. Bet kai kaime pagyvenau, kažkas man tarsi užėjo – tapau labai tvarkingas, net kelnes susilankstau ir įvairius dalykus darau. Žmona, aišku, tuo džiaugiasi, bet aš dabar tampu tokiu bambekliu. <…> Mes kažkuria prasme apsikeitėme rolėmis. Ji, aišku, juokiasi, bet kartais sako, kad net jau bijo ką nors ne taip padaryti, nes aš supyksiu ir panašiai. Atvirkštinis pasaulis kažkaip darosi.“
Su žmona susipažino studijų metais
Vytaro ir Laisvės meilės istorija užgimė dar tuomet, kai jis studijavo pirmame kurse.
„Buvau grįžęs iš rusų armijos, stojau į žurnalistiką. Tuo metu dar buvo toks Interklubas Vilniaus universitete, ir ten „seniai“ fuksams rengdavo stojamuosius. Reikėjo įstoti į klubą, tad eidavai į pokalbį, kur sėdėdavo „senių“ gauja ir visko klausinėdavo, net provokuodavo. Iš esmės tai buvo geros patyčios… Aš tada ir susipažinau su Laisve.
Įeinu toks, o jie man sako: „Ką tu gali padaryti bet kurią akimirką, jeigu mums reikėtų nuvažiuoti į pirtį? Galėtum autobusą gauti?“ Aš iš karto atsakiau, kad, aišku, galėčiau. Jie: „Tikrai?“ Pasirodo, jie pirtį Minūnuose galėjo gauti, bet neturėjo, kaip nuvažiuoti – reikėjo autobuso“, – apie studijų laikus sakė vyras.
Jis pasakojo, kad galiausiai buvo sutarta vakare susitikti mieste, kur jų turėjo laukti autobusas, tačiau tai tebuvo Vytaro pokštas. Vis dėlto jie visi atėjo į sutartą vietą, nors Vytaras jiems iškrėtė šunybę – jokio autobuso nebuvo.
Tarnavo armijoje
Netrukus pokalbis pakrypo į dar ankstesnius laikus, kai V. Radzevičius tarnavo sovietų armijoje. Dar tuomet, kai jis mokėsi mokykloje, jo mokyklos karinio rengimo vadovas nusprendė, kad kelis vaikinus reikia išsiųsti į armiją.
„Aš prieš abitūros egzaminus gavau šaukimą į armiją. Taip mus paėmė į vietą, kur dabar yra Geležinio Vilko brigada Naujininkuose.
Ten surinkdavo visus – visi tokie „kieti“, pankai – ir laukdavai, kol tie vadinamieji pirkliai atvažiuos ir tave išveš. Duodavo pinigų kelionei: pavyzdžiui, 3 rubliai – reiškia, kad važiuosi truputį toliau. O man šnai – 13 rublių davė. <…> Atvažiavo tie pirkliai ir net nesakė, kur veža, kad turbūt nepabėgtume. Traukiniais su persėdimais beveik dvi savaites važiavome“, – pasakojo laidoje apsilankęs Vytaras.
Sovietų armijoje tarnavęs Vytaras neslėpė, kad jam juoką kelia rusų armijos pasiruošimas: „O ten paruošimas… Aš dėl to visada juokiuosi iš rusų armijos ir dabar, nes ten driskiai. Nematau, kad kas nors būtų pasikeitę iš išorės. Iš pradžių mane ruošė kaip BTR vairuotoją, nors net teisių neturėjau.
Tuo pačiu gretutinė specialybė buvo granatsvaidininkas. <…> Kitą dieną išskraidino visus į Uzbekistaną. Atsidūriau Termeze. <…> Ten staiga tapau snaiperiu – dar ir naktiniu kalnų snaiperiu. Skamba šakės. Nežinau iki dabar, ar esu pataikęs į taikinį. <…> Ten šaudymo teorijos buvo nulis – duodavo šautuvą ir išmokdavai tik tai, kad reikia šaudyti į naktinį mirksintį taikinį, kuris atitinka cigaretės ištraukimą. Paruošimas buvo žemiausio lygio. Visiškai.“
Tarnybos sovietų armijoje metu Vytaras susirgo gelta, dėl kurios jam pavyko išvengti išsiuntimo į Afganistaną.
„Čia buvo likimo vingis, nes aš stovėjau pirmoje eilėje, kai mums dalijo seržanto juosteles… Jau buvau visas pageltęs ir dar temperatūra buvo kažkokia nežmoniška. Visas tirtu, ir eina pulko vadas, pažiūri į mane ir sako, kad mane nusiųstų į sanitarinį punktą. Ir viskas.
Mūsų lietuvių buvo 28, kurie buvo atrinkti tuo specialiu siuntimu – jie išskrido. Vienas iš jų buvo nužudytas jau trečią dieną“, – savo patirtimi dalijosi jis.
Grįžtant prie sporto komentavimo laikų, pašnekovas atskleidė, kokią netikėtą frazę ištarė įrašinėdamas laidą.
„Kas keisčiausia, kad mažai kas sureagavo, o gal tiesiog nebuvo „Facebook“, nežinau. Bet aš įrašinėjau apie futbolą laidą gyvai ir, visiškai nesusimąstęs, norėjau pasakyti tokį posakį: „nevertas nė vieno penco“. Ir eteryje pasakiau, kad šitas žaidėjas nevertas nė vieno penio“, – juokėsi jis.
Visą pokalbį klausykitės čia: