Atsimenate, esu jums rašiusi, kad ne iš vieno skaitytojo esu girdėjusi, kad visos tos karo ir karių istorijos, ilgainiui tampa „scroll“, „swipe“, „next“ veiksmu, kad mes nebeskiriame nei laiko, nei dėmesio įsigilinti į jų istorijas ar jų gyvenimus, žinoma tiek, kiek jie patys leidžia mums ten užeiti. Todėl pastaruoju metu ir renkuosi – darant interviu su kariu, užčiuopti tai, kas paslėpta, skirta tik jų artimųjų ratui. Nes karys ten – ne masė fronte, ne beveidis darinys. Kiekvienas karys ten – turi ir savo veidą, ir savo istoriją, o svarbiausia – vardą, kuris, įpratus vieniems kitus vadintis šaukiniais, kartais nugrimzta į nebūtį ir lieka tik savo šeimos ar artimųjų ratui.
Pradedame kalbėtis ir aš Hondai sakau: „Atsiprašau, žinot, kai pasakėte, kad savo dukrai samdote istorijos dalyko mokykloje korepetitorių, aš pagavau save pačią mąstančią klišėmis, kad na taip, matematikai, fizikai, chemijai – lyg ir suprantama, bet istorijai? Ir jūs man labai gražiai paaiškinote, kodėl jums su žmona tai yra ypač svarbu“.