Eksperimentinis daugiabutis
Taikos g. 162 namo pirmininkas Tomas Jarašūnas, „Vakaro žinių” paprašytas papasakoti apie namo būklę tikino, jog pirmininko pareigas eina palyginti neseniai ir maloniai patarė kreiptis į namo įgaliotinę.
„Kiek žinau, pamatai pasėdę vienoje vietoje. Daugiau niekas neblogėja. Nutarėme, kad šįmet stebėsime, ar yra didesni pokyčiai”, – sakė jis. Vyras nusistebėjo, kodėl žmonės kreipiasi į žiniasklaidą, užuot savo nuogąstavimus išsakę bendrijai.
Namo įgaliotinė Regina Kontrimaitė teigė, kad tokių namų, kaip jų gatvėje, Lietuvoje yra tik 4. Ir visi jie sostinėje Justiniškėse.
„Mūsų namas nestandartinis, pats pirmas pastatytas (1987 m.) kaip eksperimentinis. Kiti statyti vėliau (1988 m., 1991 m.). Rygos g. 24, 26, 30 namai yra absoliučiai identiški, – dėstė ji. – Tarybiniais laikais buvo valdiški namai ir kooperatiniai.
Mūsų – kooperatinis ir dar Rygos g. 26, bet pas juos mažiau skilimų sienose. Viskas priklauso nuo grunto ir kitų faktorių.
Pas juos buvo pastiprinti pamatai, tai faktas kaip blynas. Su mūsų namu, kas buvo blogai, pasimokė ir kitur gal kitaip darė. O mūsų pirmas – tai mums liūdniausia”.
R.Kontrimaitė pasakojo, kad Taikos g. 162 daugiabutis tarybiniais laikais buvo statomas kaip šeiminis bendrabutis lenkų darbuotojams, kad šie turėtų kur gyventi. Mat tuo laiku sostinės senamiestyje pastatų restauracijas atliko lenkų įmonė „Budimex”.
Statybai išbrangus (daugiau kaip milijonas rublių), nuspręsta namą padaryti kooperatinį. Valstybei tokia statyba tiesiog buvo per brangi.
„Kaip dabar žmonės paskolas pasiima ir iš karto reikia jas mokėti, panašiai ir su kooperatiniais buvo. Kovojome pusantrų metų, taikiu būdu 105 tūkst. rublių atsikovojome (kad mažiau žmonėms tektų mokėti, – aut. past.).
Fiziškai mums negrąžino tų 105 tūkst. rublių, bet mums keletą metų nereikėjo mokėti, – pasakojo namo įgaliotinė. – O šiaip tai buvo broko…
Paskui pusantrų metų naujai pastatytame name atliko (rangovas, – aut. past.) remontą, taisė visus brokus. Brokų čia buvo žiauriai daug. Buvo kaip buvo… Apie šį namą galiu romaną parašyti (juokiasi).”
Senieji liftai kėlė problemų
Atsiliepdama apie dabartinę namo būklę R.Kontrimaitė tikino, jog susėdę keli namo kampai. Vis dėlto į daugiabutį investuojama nuolat. Pasak pašnekovės, tvarkomasi pagal finansines galimybes.
„Antri metai esame „įklimpę į liftus”. Baltarusiškiems liftams buvo 40 metų, didįjį liftą mes pasikeitėme. Dabar pradėjo montuoti mažąjį liftą.
Liftai neturėjo stabdymo mechanizmo – kad nesukeltų tokios vibracijos. Mums kėlė dideles problemas, nes skilo sienos, mūsų namas – monolitinis, ne toks standartinis, kaip 16-aukščiai.
Mūsų namas siauras ir ilgas, galuose sudėti milžiniški betoniniai balkonai”, – aiškino namo įgaliotinė ir pridūrė, kad nauji liftai šiandien yra nemaža finansinė našta gyventojams.
R.Kontrimaitė daugiabučio gyventojus ramina: padaryta ir namo balkonų ekspertizė. Rizikos, kad balkonai kris, nėra. Dėl daugiabučio pamatų – irgi nėra tragiška padėtis.
Namo įgaliotinė sakė, kad sienos skilusios praktiškai pas visus gyventojus. „Name yra 86 butai. Daro žmonės remontus, gręžia. Monolitas yra toks dalykas – kol jo nejudini, negręži, nekali, tol stovi normaliai.
Visi masiškai daro remontus, gręžinėja, daro visokias pertvarkas… Mes vaikščioti po butus ir tikrinti neturime jokių įgaliojimų. Turbūt ne tik Lietuvoje yra, kas kaip sugalvoja, tas taip daro. Namas, nenori nenori, skilinėja.”
Pašnekovė kalbėjo, jog kitais metais bus išsimokėta už liftus ir tuomet bus galima spręsti kitas pastato problemas.
Paklausta, kokia gali būti „namo susėdimo” problemos sprendimo kaina, R.Kontrimaitė tikino, kad konkreti suma dar neaiški, pradinė darbų suma siektų 110 tūkst. eurų, plius geologiniai tyrimai, projekto kaina, – gali būti, kad suma išaugtų ir iki 200 tūkst. eurų.
„Tai mūsų ateities klausimas, bet tragedijos nėra. Pamatus mes apžiūrinėjome, keturiose vietose yra skilimai, kurie nesiplečia, tvarkomi kiek. Kad būtų kiaurai suskilę prie pamatų – nėra. Rūsyje šito dalyko irgi nėra.
Techninė apžiūra vyksta, šiais metais su inžinieriumi vaikščiojome, apžiūrinėjome, esame susidėję žymeklius, kol kas niekas papildomai neskyla.
Visi skilimai buvo nuo senų laikų, – kalbėjo namo įgaliotinė Regina. – Mes ir sukiužusius lauko kanalizacijos vamzdžius pasikeitėme, vidaus kanalizacijos vamzdžius kol kas keičiame tik, kai atsitinka kokios avarijos.
Stogą susitvarkėme, sienas nuolat tvarkome. Susidėjome bendro naudojimo patalpose plastikinius langus, duris. Mes visada dirbame.
Dvejus metus taupėme, kad susidėtume plastikinius langus, duris, ir susidėjome, viskas gerai, gaisriniai vamzdžiai pas mus nebesprogsta, žiema nebaisi. Šiais metais ir aplinka turi būti sutvarkyta.”
Paklausta, ar žmonės noriai investuoja į savo turtą, pašnekovė akcentuoja, kad vis dar sunku atsikratyti senojo mentaliteto, kai norima, kad viskas būtų gražu, bet kad nereikėtų mokėti.
„Kai žmonės ima paskolą ir nusiperka butą, tai kitaip vertina. O mes visa šita karta, kur masiškai miegamuosiuose rajonuose sėdime, mes tuos butus (gavome, – aut. past.) iš atlyginimo „op” arba kiti už investicinius čekius”, – kalbėjo R.Kontrimaitė.
Interviu su technikos mokslų daktaru, nepriklausomu statinių ir jų projektų ekspertu Česlovu IGNATAVIČIUMI:
– Ką bendrai galėtumėte pasakyti apie senų daugiabučių būklę?
– Pastatai labiausiai nukenčia iš išorės. Laikančios konstrukcijos, ypač senesnių namų, suprojektuotos, sakyčiau, patikimai. Tais laikais nebuvo kompiuterių ir tiksliai projektuoti nebuvo įmanoma.
Kai studijavau, mes visus skaičiavimus atlikdavome su logaritmine liniuote su atitinkama paklaida. Tų laikų normose buvo įvestas atsargos koeficientas, jis buvo net iki 60 proc. (!).
Konstruktorius, kuris atlikdavo skaičiavimus, dar pridėdavo, taigi laikančios konstrukcijos galėdavo atlaikyti dvigubai didesnes apkrovas nei iš tikrųjų.
Todėl pas mus ir nėra avarinių situacijų su laikančiomis konstrukcijomis. Tik tų namų išorė nuo atmosferinių, temperatūrinių pokyčių yra silpna. Tai būdinga visų tipų pastatams – tiek plytiniams, tiek stambiaplokščiams, tiek monolitiniams.
– Paprastas žmogus skilinėjančias kambarių sienas gali apibūdinti kaip „judančio namo” požymį. Ką čia žinoti?
– Ten viduje yra keramzitbetonis (kalba apie Taikos g. 162 namą, – aut. past.). Betonas yra laidus šilumai, o keramzitbetonis žymiai geriau izoliuoja šilumą, jis yra porėtas. Viduje sienose ši vieta yra silpna.
Žmonės gręžia, keramzitas byra, čia nieko baisaus nėra. Monolitiniuose namuose iš išorės apdailos sluoksniai yra tvirtesni.
Žmonės nežinodami keramzitbetonio savybių pragręžia sienas, aptinka silpną keramzitbetonį ir mano, kad čia didžiausias sovietmečio laikų brokas. Iš tiesų tai nėra brokas.
– Žmonės gerinasi savo buitį, ką patartumėte jiems – kokių dalykų nedaryti remontuojant butus?
– Įstatymiškai neleistina griauti vidaus sienų. Pamenu atvejį Kaune, kai žmonės griaudami sienas pažeidė laikančias konstrukcijas. Tokiu atveju namas gali deformuotis, t.y. viršutinių aukštų perdangos gali deformuotis. Pastate gali atsirasti plyšiai. Laikančių sienų ardyti neleistina jokiu būdu!
Taip pat reikia žiūrėti, kaip gręžiama, kad ir su tikslu pakabinti paveikslus. Reikia žiūrėti, kur eina laidai, nes stambiaplokščiuose namuose, t.y. pačiose plokštėse, padaryti kanalai, juose pravesti elektros laidai.
Sovietmečiu Vilniuje yra buvę keli atvejai, kai žmogus su elektriniu gręžtuvu gręžė sieną, norėjo pakabinti paveikslą ir pataikė į elektros kabelį, žuvo nuo elektros smūgio.
Gyventojus reiktų raštiškai supažindinti su tokiais dalykais. Kad darytum gręžinį, turi žinoti, kur eina laidai.
Dėl namų išorės – stambiaplokščių namų didžiausia problema yra siūlės. Dabar jos tvarkomos, sakyčiau, kvalifikuotai. Jeigu per siūles prasiskverbia drėgmė, atsiranda pelėsis, pro drėgnas vietas išeina daug šilumos, pačios sieninės plokštės gali trupėti ir pan.
– Matyt, daug gyventojų pamąsto, kiek tie seni daugiabučiai atlaikys, kiek kartų čia dar gyvens?
– Mūsų šalies daugiabučiai buvo projektuojami 100-150 metų eksploatacijos laikotarpiui, bet tie pastatai stovės žymiai ilgiau. Tokių dalykų, kad jie savaime pradės griūt, neturėtų būti.
Tiek stambiaplokščių, tiek monolitinių, tiek plytinių namų greičiausiai susidėvi išorės apdaila. Pro išorės apdailą į sienas patenka drėgmė, ji žiemą užšąla, susidaro didesni šilumos nuostoliai, susidaro irimai, fasadas pradeda trupėti.
Pažiūrėkite į modernizuotus namus, papildomai apšiltintus. Jie kuo puikiausiai stovi. Jeigu pastatai būtų papildomai apšiltinti, kvalifikuotai būtų padaryta nauja apdaila, tai jie pergyvens visus, galiu drąsiai sakyti.
– Jeigu pastebima, kad susėdęs namas? Tai labai blogas ženklas?
– Kiekvienas namas turi prisiderinimo laikotarpį. Kai pastatomas namas, pirmieji 5-10 metų yra prisiderinimui. Visame pasaulyje taip yra, dėl sėdimo susidaro plyšiukai kokie, bet paskui stabilizuojasi ir visiems laikams stabiliai laikosi.
Jeigu sename name naujai atsiranda deformacijos, tada gali būti kitos priežastys, pavyzdžiui, Antakalnyje Grybo g. yra vienas namas, po kuriuo yra tekantys požeminiai vandenys, tai vis atsiranda deformacijų, nes gruntas išplaunamas iš po pamatų.