Foto: infa.lt / DI
Europos Centrinis Bankas atsidūrė keblioje padėtyje. Infliacija euro zonoje šoktelėjo iki 3%, energijos kainos kyla dėl karo Artimuosiuose Rytuose, o birželio mėnesį gali būti pakeltos palūkanų normos. Logika aiški – infliacija auga, vadinasi reikia veikti, rašo „Politico“ leidinys.
Bet ar tai tinkamas vaistas šiai ligai?
Pasiūlos šokas – ne paklausos
Dabartinė infliacija kyla ne todėl, kad europiečiai per daug išleidžia. Ji kyla todėl, kad nafta brangsta dėl karo, infrastruktūra suniokota, o Hormuzo sąsiaurio maršrutai – nesaugūs.
Palūkanų normos kėlimas veikia paklausą – brangesnės paskolos stabdo vartojimą ir investicijas. Tai logiškas įrankis kai ekonomika perkaista. Bet šiuo atveju ekonomika neperkaista – ji kenčia nuo išorinio smūgio.
Palūkanų kėlimas neatidaro Hormuzo sąsiaurio. Neatstato naftos infrastruktūros. Nepadidina energijos pasiūlos. Jis tiesiog smogs silpnai ekonomikai antrą kartą.
2022 metų šešėlis
ECB bijo pakartoti 2022 metų klaidą “ tada laukė per ilgai, infliacija peršoko 10 proc. Maltos centrinio banko vadovas Aleksandras Demarco, vienas nuosaikesnių ECB narių, šią savaitę signalizavo palaikymą palūkanų kėlimui. Jo argumentas: negalima leisti energijos kainoms išplisti į platesnę infliaciją ir kelti darbo užmokesčio lūkesčius.
Argumentas pagrįstas. Bet situacija iš esmės skirtinga. 2022 metais infliacija buvo ir pasiūlos, ir paklausos šokas — po COVID’o ekonomika atgijo sparčiai, vartojimas šovė aukštyn. Dabar augimo nėra – yra silpna ekonomika ir išorinis energetikos krizės smūgis.
Dilema be gero sprendimo
ECB nariai patys tai pripažįsta — netiesiogiai. Demarco sutinka, kad palūkanų kėlimas silpnos ekonomikos sąlygomis kelia recesijos riziką. Kiti nariai — de Guindos, Villeroy de Galhau, Stournaras – ragina palaukti ir rinkti daugiau duomenų.
Ekonomistų nuomonės išsiskiria. Berenbergo vyriausiasis ekonomistas Holgeris Schmiedingas teigia: esant silpnam augimui ir augančiam nedarbui, darbuotojai vargu ar galės iškovoti pernelyg didelius atlyginimų padidėjimus, o įmonės – perkelti visas išlaidas vartotojams.
Iš esmės ECB stovi prieš klausimą, į kurį monetarinė politika neturi gero atsakymo: ką daryti kai vienu metu kyla infliacija ir smunka ekonomika?
Kaina, apie kurią tylima
Europa susiduria su klausimu, kurį užduoti viešai vengiama, tačiau kuris kabo ore: rusų dujų ir naftos atsisakymas buvo politinis sprendimas, priimtas vertybių vardan. Tai suprantama. Tačiau energetikos kainų augimas, kurį dabar bando tramdyti ECB palūkanų kėlimu, yra iš dalies to paties sprendimo pasekmė.
Tai ne argumentas už ar prieš – tai ekonominė aritmetika. ES moka už savo pasirinkimą. Sąžininga politika reikalauja to pasirinkimo kainą įvardinti atvirai, o ne slėpti ją už ECB sprendimų.
Alternatyvų kaina
Europa turi ribotų alternatyvų – Norvegijos dujos padeda, bet nepadengia viso poreikio. SGD iš JAV ir kitų tiekėjų yra prieinama, bet žymiai brangesnė. Tiekimo grandinės ilgesnės, infrastruktūra nepritaikyta tokiam mastui per trumpą laiką.
Svarbiausia – šios alternatyvos tinkamos susitraukusiam vidaus vartojimui, bet visiškai nepakeliamos eksportuojančiai pramonei. Pramonė negali tiesiog „mažiau vartoti“ – ji arba gamina konkurencingai, arba neišgyvena. Kai energija brangsta, o konkurentai Azijoje moka mažiau – tai ne teorija. Tai gamyklų uždarymas.
Kas iš tikrųjų reikalinga
Palūkanų normos – tai pinigų politikos įrankis. Energetikos krizė – tai struktūrinė ir geopolitinė problema. Ją sprendžia diversifikuoti tiekimo šaltiniai, energetinis savarankiškumas, ES kapitalų rinkų integracija – procesai, kurie juda lėtai ir sunkiai.
ECB gali kelti palūkanas. Gali jų nekelti. Bet nei vienas sprendimas nepadidins energijos pasiūlos. Klausimas tik kiek papildomos žalos padarys netinkamas vaistas.
Europa šiandien neturi gero atsakymo į energetikos krizę. Tol, kol Hormuzo sąsiauris lieka uždarytas, o alternatyvos – per brangios pramonei, ECB sprendimai yra tik simptomų gydymas. Tikrasis klausimas, kurio niekas viešai neužduoda: kiek laiko Europa gali sau leisti mokėti šią kainą?
Parengė: Klaudija