Daugiausia lietaus kliuvo pažintinio žygio dalyviams, nuo ryto pėsčiomis keliavusiems iš Simno miestelio į Kalniškę kartu su pulkininku Rimantu Jarmalavičiumi. Minint 81-ąsias mūšio metines miške aukotos šv. Mišios už Lietuvos laisvę žuvusiems didvyriams atminti, skambėjo šaulių priesaikos žodžiai, surengtas partizanų ir patriotinių dainų koncertas „Te skamba dainos milžinkapių šaly“.
Skambant himnui, į dangų pakilo Lietuvos Respublikos vėliava, minėjimo dalyviai padėjo gėlių puokštes ir uždegė žvakeles prie paminklo Kalniškėje žuvusiems partizanams.
„Partizaninis judėjimas, laisvės kova – tai yra ta jungtis tarp Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios Lietuvos. Be abejo, mes turėjome ir Laisvės lygą, ir disidentų, ir rezistentų, ir „Katalikų Bažnyčios kroniką“, ir toliau Sąjūdį. Bet be partizaninės kovos mes turbūt nebūtumėm savo širdyse užkodavę tos laisvės idėjos, kuri iš kartos į kartą buvo perduota. Ir taip mes atkūrėme savo nepriklausomybę pirmieji visame sovietiniame lageryje. Be tokių mūšių, be to simbolio, tos istorinės atminties, tai nebūtų įmanoma“, – kalbėjo Seimo narys Laurynas Kasčiūnas.
Nuo kalvos Kalniškės mišką sudrebinusios karabinų salvės – tik tolimas aidas prieš 81 metus visą dieną čia aidėjusių šūvių. Šis minėjimas – tai proga prisiminti skaudžius, bet didvyriškus istorijos puslapius. Kalniškės mūšis, vykęs 1945 m. gegužės 16–17 d., yra vienas didžiausių bei žinomiausių Lietuvos partizanų susirėmimų su sovietų kariuomene. Kalniškės miške, kuris dabar yra Lazdijų rajone, apie 100–120 Lietuvos partizanų, vadovaujamų Jono Neifaltos-Lakūno, kovėsi prieš mišką apsupusį 1-ojo Pabaltijo fronto užnugario apsaugos NKVD kariuomenės 220-ąjį pasienio Kutuzovo ordino pulką.
Partizanai pasirinko aukščiausiai iškilusią kalvą, vadintą Meškakalniu, joje pasiruošė žiedinei gynybai ir išsidėstę skyriais laukė pirmosios priešo atakos. Priešas, jausdamas savo jėgų persvarą, drąsiai kilo į mūšį, o partizanai stengėsi be reikalo nešaudyti ir prisileisti puolėjus kuo arčiau. Pasirodžius pirmosioms enkavedistų voroms, pasigirdo kulkosvaidžių kalenimas, granatų sprogimai, šūvių banga užliejo mišką, užvirė smarkus mūšis. Priešas aklai puldamas patyrė daug nuostolių, tačiau ir partizanų gretos retėjo, o papildyti jas nebuvo kuo, pritrūko ir šaudmenų. Mūšis su trumpomis pertraukomis tęsėsi visą dieną.
Sutemus, pasibaigus šoviniams, daliai partizanų pavyko sėkmingai pralaužti apsupties žiedą ir pasitraukti. Mūšyje žuvo apie 44 partizanai. Tarp jų buvo ir vado žmona Albina Neifaltienė-Pušelė, patekusi į istoriją kaip didvyriška kulkosvaidininkė. Nors tikslūs sovietų duomenys buvo slepiami, manoma, kad NKVD patyrė kelis kartus didesnių nuostolių.
Žuvusiųjų partizanų palaikai buvo išvilkti ir sumesti pamiškėje prie kelio, o paskui nugabenti į Simną ir suguldyti turgaus aikštėje, vėliau – sumesti į Simno ežero pakrantėje buvusią duobę ir užkasti.
1989 m. liepos 7 d. partizanų palaikai buvo atkasti ir iškilmingai perlaidoti Simno kapinėse. 1990 m. Kalniškės mūšio vietoje žuvusiems partizanams buvo pastatytas paminklinis kryžius. Paminklo atidengimo renginio metu sovietų kariuomenės Alytaus desantininkai arti vykdė karines pratybas ir netrukus, naktį iš gegužės 21 į 22 d., paminklas kalne buvo išsprogdintas. Per vieną savaitę Laisvės kovų dalyviai paminklą vėl atstatė. Partizanų atminimui mūšio vietoje pasodinti 44 ąžuolai.