Apie tai laidoje diskutavo vaikų psichiatras Deimantas Kuncevičius, Šiaulių rajono Dubysos aukštupio mokyklos vadovas Vaidas Bacys, Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkė Jurgita Šukevičienė ir Lietuvos tėvų forumo tarybos narys Kęstutis Mikolajūnas.
Ar vaikų agresijos protrūkiai tampa kasdienybe?
Ar jūs nustebino tai, kas įvyko Kėdainiuose, prieš tai Marijampolėje, dar prieš tai Vilniuje? Vaikų agresijos protrūkiai tampa jei ne kasdienybe, tai kas savaitine kasdienybe. Ar jus tai šokiruoja, stebina? Kaip jūs tai vertinate?
D. Kuncevičius: Ne, tiesą pasakius, manęs tai nešokiruoja ir nestebina. Tai galima sakyti, kad yra tendencinga tam tikrai situacijai. Dabar ji susiklostė mokyklose ir aplamai visuomenėje.
O kokia yra situacija? Kas jai būdinga?
D. Kuncevičius: Didelis nerimo lygis, nepatenkinti lūkesčiai, neatliepti poreikiai. Vadovėliniai atvejai iš esmės rodo, kad mūsų visuomenė serga. Tai atspindi mūsų vaikai, kurie yra jautresni tam dalykui ir jie greičiau pratrūksta.
Kodėl taip atsitiko?
Kodėl susirgome? Dabar mes tokioje ūmesnėje fazėje ir stadijoje esame?
D. Kuncevičius: Ūmesni. Pasižiūrėkite, kas darosi visame pasaulyje. Visi karai nesiliauja, ekonominė krizė viena paskui kitą, viena pandemija praėjo, vėl kažkoks virusas atlenda, kelia galvą. Visa žiniasklaida apie tai kalba. Visuomenėje kyla nerimastingumas, didžiulis nerimas visiems aplinkui ir tai atsiduoda vaikams.
Vaikai pasiima tą dalyką iš tėvų, perneša jį į savo aplinką ir ten tada visa tai vyksta. Iš kitos pusės, pačiose mokyklose nėra gera atmosfera. Patyčios, nemokėjimas spręsti konfliktų – jų niekas nemoko, kaip išspręsti konfliktus.
Patyčių klausimas? Kaip jis buvo, taip ir liko. Jis niekur nedingo. Kitas dalykas – ekranai. Vaikai įsiaudrinę, žiūri „TikTok“ visokius. Jų gyvybės ir atsakomybės lygis yra kur kas žemesnis negu suaugusių žmonių. Tai ir nulemia.
Tai rodo, kad tiek vienas, tiek kitas žmogus nemoka spręsti konflikto. Kas išprovokavo tą konfliktą? Vienas Dievas žino, bet vis tiek kažkas buvo iniciatorius to dalyko. Aš suprantu, kai nelieka tau kitos išeities ir tu griebiesi paskutinio šiaudo, gyniesi su tuo, kas po ranka pakliuvo. Vėlgi toks dalykas aplamai neturėjo įvykti.
Kodėl tas vaikas ėmė kitą smaugti? Čia yra pagrindinis klausimas. Tada aš turėčiau klausimą tos mokyklos administratorei, direktoriui, kaip sprendė patyčių klausimą, kur tada žiūrėjo mokyklą socialinis pedagogas, kur buvo mokyklos psichologas, kur buvo specpedagogas, ką jie veikė, kad tas konfliktas išėjo iki tokio lygio.
Yra problema, nes tų specialistų mokyklose trūksta. Jeigu vaikams yra specialieji poreikiai nustatyti, jeigu šiaip mokyklos bendra emocinė atmosfera yra negera, tai kodėl tada nekviečiamos kažkokios specialistų komandos, nedaromi kažkokie žingsniai ir nedirbama šita linkme? Tokių dalykų neturėtų būti. Kai prasideda smurtas, tai rodo, kad pūlinys sprogo. Jis tvinko ilgai, ilgai kaupėsi neapykanta, vidinis nerimas ir tada sprogo.
Nematyti to negalima, nes vis tiek yra klasė, jie bendrauja, yra klasės auklėtoja, yra kiti moksleiviai, kurie kažką pasako, kažkam kažkur praneša. Galų gale, nereikia ugdyti skundikų kulto, bet reikia pranešti, pasakyti, kad turiu įtarimų, gali vykti kažkas tarp dviejų žmonių.
Pasakyti klasės auklėtojai, auklėtoja praneša socialiniam pedagogui, socialinis pedagogas padirba su tuo vaiku, jeigu neišsprendžia klausimo tame lygmenyje, eina pas psichologą. Tada kviečiamės tėvus, šnekamės, kur tos šaknys, kur yra esmė. Jeigu neišeina mokyklos lygiu, siunčiame pas psichiatrą ar šeimos gydytoją.
Vėliau pas vaikų psichiatrą, nusprendžiame tuos dalykus kažkaip, bet tai nereiškia, kad reikia sėdėti, laukti tos tiksinčios bombos. Vėliau, kai sprogsta, sakyti: „Kodėl dabar jis jį smaugia, kodėl jis su tomis žirklėmis kažką subadė?“
„Labai gerai gyvename“
Klausytojas Saulius rašo: „Nesuprantu, kokį pablogėjimą jūs matote? Mano laikais toks konfliktas nebūtų papuolęs nei į laikraščius, nei į radiją. Jei jau dėl tokio „smurto“ toks sujudimas, tai labai gerai gyvename.“
D. Kuncevičius: Matote, mes gerai gyvename, aš sutinku, bet mūsų emocinė būklė yra ne tokia gera. Aš norėčiau pasakyti Sauliui tokį dalyką. Sovietų kariuomenės „dedovščina“ buvo pateisinama tada galbūt, jeigu jisai žino, ką tai reiškia.
Tai nereiškia, kad mes neturime keistis, jog mes spręstumėme viską jėgos pagalba. Nereikia išspręsti jėgos pagalba, reikia spręsti pokalbių pagalba visus tuos dalykus, taikiai, o ne smurtu. Tai, kas buvo prieš 30 ar 40 metų, dabar to būti negali.
Prisiminiau knygą, kur rašoma, kad kai sakome, jog mes gerai gyvename, visada turime omenyje tą materialinę pusę. Turime daugiau civilizacijos, vaistų, pinigų kišenės ir kitų dalykų, bet ar gerai gyvename psichine prasme, kurią jūs čia akcentuojate?
D. Kuncevičius: Taip. Kokia kainą mes mokame už tą gerą gyvenimą? Mokame kainą, nes mes net nekreipiame dėmesio į savo vaikus. Mes nekreipiame, neskiriame jiems tiek pakankamai laiko, kad mes galėtumėme pabendrauti, kažkiek išsišnekėti.
Mes perkame viską, svarbu, kad būtų aprūpinta, kad turėtų geresnį telefoną, kad turėtų gražesnius batus, dažniau keistų džinsus nei kartą per gyvenimą, kai buvo prieš 30 ar 40 metų.
Visą tai mes mokame. Gal tėčiui svarbu, kokiu automobiliu jis važinėja. Tada jis deda pastangas, kad tą automobilį įsigytų ir daro viską, kad tik tą automobilį gautų, jį matytų, tai reprezentuoja jo statusą.
Jis nekreipia dėmesio į vaiką, kuris reikalauja dėmesio. Kaip tas vaikas elgiasi, koks jis, kas jam yra svarbu? Jis nežino. Taigi, jis gražiai aprengtas ir viskuo aprūpintas, o vidinis pasaulis jo koks?
Visą „Žinių radijo“ laidą rasite čia: