Dalis galvoja, kad ten žolė žalesnė, nors dominuoja vanduo ir uolienos. Kiti „žino“, kad ten visi turtingi, nors toli gražu ne visi gyvena prabangiai. Treti įsivaizduoja, kad švedų visuomenė idealiai organizuota, nors realybėje nusikalstamumo lygis aukštesnis nei Lietuvoje, o piliečius kamuoja tos pačios eilės sveikatos sistemoje, būsto trūkumas ar jo neįperkamumas, taip pat egzistuoja skurdo, socialinės atskirties ir regioninių disbalansų problemos.
Švedija tikrai garsėja instituciniu efektyvumu, pasitikėjimu valstybe, tvarka ir dosnia socialine politika, tačiau tik pastaroji masina kairuoliškus Lietuvos politikus, kurie rūpestį paprastu žmogumi pavertė tik jiems vieniems suvokiama ezoterika. Spekuliuodami temos jautrumu ir paramos instituto patrauklumu rinkėjams, jie pavertė „švedišką socializmą“ kone tobulai mistifikuojamu simboliu, kuriame vis daugiau vietos randasi valdžios nepamatuotam dosnumui ir vis mažiau – konkurencingai rinkos ekonomikai ir individo darbui, kaip visuotinės gerovės kūrimo priemonei. Gerųjų fėjų vilijų, ingų ir kt. pastangomis kažkur ties Lietuvos Baltijos pakrante sąmoningai ar per neišmanymą paskandinama esminė Švedijos gerovės valstybės dedamoji – šalis turi turtingą ir konkurencingą rinkos ekonomiką, kuriančią aukštos pridėtinės vertės prekes ir paslaugas. Tai ir leidžia turėti stiprią ir ne skolomis finansuojamą socialinę apsaugą.