Suomių statybų grupės prezidentas Heikki Vuorenmaa pokalbyje pabrėžė, kad Lietuva, kurioje šiuo metu matomas NT sektoriaus atsigavimas, yra antra didžiausia kompanijos rinkos dalis.
„Šiandien, po 60 metų veiklos metų Lietuvoje, būtent ši šalis reprezentuoja didžiausią mūsų verslą už Suomijos ribų, pagal pajamas“, – interviu sakė „YIT“ grupės prezidentas.
Šiuo metu, žiūrėdami į savo veiklą Vidurio ir Rytų Europos šalyse, matome ten didžiausią tikėtiną augimą, todėl toliau investuosime daugiau tam augimui palaikyti.
Heikki Vuorenmaa
Kalbėdamas apie ekonomikos tvirtumą tikrinantį konfliktą Artimuosiuose Rytuose jis svarstė, kad pasaulis pripranta prie tokio neapibrėžtumo, tačiau: „Nežinau, ar tai gerai, ar labiau blogai.“ Pašnekovas neatmetė, kad tai gali koreguoti būsto kainas.
Suomių kompanijos prezidentas taip pat pasidalino ir jų šalies patirtimi, užtikrinant gyventojams priedangas ir slėptuves, o apie įmonės istoriją ir galimas kryptis plėtrai pridūrė ir „YIT Lietuvos“ vadovas Kęstutis Vanagas.
Daugiau apie tai ir ne tik skaitykite šiame „Delfi“ interviu.
– Heikki Vuorenmaa, ar tai jūsų pirmasis kartas Lietuvoje, ar jau esate čia lankęsis?
– Esu čia buvęs keletą kartų. Tai tikrai ne pirmasis. Priežastis, kodėl aš vis grįžtu, yra mūsų veikla čia, verslas, kurį čia vykdome.
Tiesą sakant, visada turiu per mažai laiko pasimėgauti pačiu miestu. Manau, kad Vilnius nuostabus, bet, kai keliauju verslo reikalais, dažniausiai lankau mūsų statomus namus, butus, gamyklas ir panašiai. Tačiau taip – anksčiau jau lankiausi čia keletą kartų.
– Ar pamenate pirmąjį kartą, kada čia atvykote?
– Tai turėjo būti maždaug prieš 20 metų, bet tai buvo asmeninės atostogos. Verslo reikalais pirmą kartą lankiausi čia apie 2015-2016 metus.
– Ir kas jus labiausiai nustebino čia atvykus, koks buvo tas pirmasis „oho“?
– Mane labiausiai nustebino verslo mąstysena – tas į ateitį orientuotas verslumas. Tai dalykai, kuriuos jaučiu kas kartą čia lankydamasis, nesvarbu, ar diskutuoju su klientais, ar apžiūriu projektus – čia vyksta daug veiksmo ir tai yra labai pozityvu.
– Šiemet „YIT Lietuva“ švenčia savo 60-ąjį gimtadienį. Žvelgiant atgal, kokie buvo svarbiausi įmonės plėtros etapai ir kaip išvis gimė mintis žengti į Lietuvos rinką?
– Manau, reikėtų paprašyti Kęstučio Vanago („YIT Lietuvos“ vadovo – „Delfi“) papasakoti išsamiau, bet žvelgiant į mūsų atėjimą čia, tai nebuvo vien žengimas į rinką – mes čia įsigijome įmonę, kuri jau turėjo labai stiprų paveldą ir daug pajėgumų.
Gali būti didelė korporacija, vykdanti veiklą daugelyje šalių, ir yra kiti elementai, kurių išmoksti ateidamas į naują rinką, ją kurdamas – nesvarbu, ar tai būtų lyderystė, įmonės vertybių kūrimas, ar skaitmenizacija. Taigi, tai buvo elementai, kurie suformavo mus kaip grupę, nors ji jau turi 112 metų istoriją.
Šiandien, po 60 metų veiklos metų Lietuvoje, būtent ši šalis reprezentuoja didžiausią mūsų verslą už Suomijos ribų, pagal pajamas. Tai reiškia, kad ši rinka ir valstybė mums tapo tikrai labai svarbi.
– Pone Kęstuti, kokie buvo didžiausi verslo iššūkiai per tuos 60 metų istorijos?
– (Kęstutis Vanagas) Prieš 60 metų aš dar įmonės veikloje nedalyvavau, tad negaliu pasakyti tiksliai, kas buvo tada, bet galiu papasakoti apie laikotarpį maždaug nuo 1990-ųjų – tada jau buvau studentas ir pamenu tą socialinės santvarkos pasikeitimą.
Kai iš sovietinės sistemos tapome nepriklausoma valstybe, „Kausta“ tais laikais buvo įkurta statyti Kauną, visus miegamuosius rajonus. Statydavo apie 3000 butų per metus, po kelias mokyklas, darželius, prekybos centrus. Visi namai, pastatyti iš surenkamų konstrukcijų, tada buvo statomi „Kaustos“.
Kai atėjome į 1990 metus, nebebuvome reikalingi rinkai, neturėjome kliento, nes anksčiau klientas buvo savivaldybė arba valstybė. Turėjome reorganizuoti savo veiklą ir pradėti teikti paslaugas rinkai.
1993 metais „Kausta“ laimėjo projektą Kaune – vandens valymo įrenginiams. Pakvietėme tuomet „YIT“ kaip subrangovą betonavimo darbams. Po kokių penkerių metų šis partneris įsigijo pagrindinę „Kaustos“ akcijų dalį ir pradėjome naują erą – vėl grįžome į būsto verslą, pradėjome pirkti sklypus, projektuoti, statyti namus, pardavinėti butus.
Po kelerių metų „Kausta“ žengė ir į komercinio NT rinką. Įmonė buvo pirmoji pastačiusi pirmuosius pastatus Kauno LEZ (…). 1998-2007 metais buvo milžiniškas augimas, bet tada atėjo kitas įdomus laikas – finansų krizė, kurią Lietuvoje pradėjome stipriai jausti 2008 metais. Tai buvo iššūkis.
Būtent tomis dienomis aš prisijungiau prie „YIT“ (tuometinės „Kaustos“). Mano iššūkis buvo pritaikyti įmonę prie rinkos dydžio, nes viskas versle sustojo, reikėjo išlipti iš to. Bet mums pavyko ir 2010 metais jau susigrąžinome rinkos dalį per konkursus.
2012 m. pradėjome komercinius projektus, statėme biurus, dar kelerius metus prieš tai – vėl pradėjome statyti namus Vilniuje ir Kaune. (…) Iššūkių kėlė ir pandemija, ir prasidėjęs karas Ukrainoje.
– Pone Heikki, jums kaip grupės prezidentui, stebinčiam visas rinkas kaip savo verslo vaikus, kur Lietuvos padalinys atrodo geriau nei kitų šalių, o kur jam reikėtų stengtis labiau?
– (Heikki Vuorenmaa) Jei galvoju apie mūsų grupės lygmenį – tai mūsų verslas pagrįstas keliais skirtingais segmentais: dalyvaujame konkursuose, užsiimame infrastruktūra, gyvenamojo būsto plėtra, taip pat statome būstus investuotojams.
Šiuo atveju Lietuva yra vienintelė šalis už Suomijos ribų, kurioje visos šios skirtingos verslo šakos vykdomos vienu metu, o tai suteikia atsparumo. Tame yra cikliškumas – rinka tai kyla, tai krenta, todėl, jei tavo kėdė turi keturias kojas, ji stovės net jei viena jų bus silpnesnė, nes kitos ją palaikys.
Manau, kad turime gerą rinkos situaciją, o žvelgdami į ateitį daug diskutuojame, kaip užtikrinti, kad mūsų vykdomi projektai turėtų puikią ateitį.
– Koks konkurencingumo lygis Lietuvos NT sektoriuje yra šiuo metu, palyginti su tuo, koks jis buvo anksčiau? Ar jis šiame regione bėgant metams drastiškai keitėsi, ar tai visuomet buvo konkurencinga vieta?
– Visos įmonės nuolat tobulėja, tai yra verslo prigimtis. Visi bando visada tapti geresni, efektyvinti gamybą. Kam mes šiuo metu skiriame didžiausią dėmesį – buvimu arti savo kliento, kad suprastume jo poreikius.
Mes turime įgūdžių, inžinerinių pajėgumų, efektyvumą. Todėl, kai projektuojame, pavyzdžiui, namus žmonėms, turime suprasti, kad skiriasi toks pirkinys sau ir nuomai.
Konkurencija toks dalykas – turi nuolat tobulėti. Jei atrodo, kad viską jau pasiekei, labai greitai iškrisi iš rinkos.
– Aptarkime ir šiandienos aktualijas. Kaip dabartinė geopolitinė įtampa, įskaitant ir konfliktą Artimuosiuose Rytuose, ir naftos kainų augimą, veikia statybų sąnaudas, pirkėjų pasitikėjimą ir investicinę aplinką?
– Pirmiausia norėčiau pasakyti, kad nežinau, ar tai gerai, ar labiau blogai, bet atrodo, kad pasaulis pripranta prie tokio pobūdžio geopolitinio neapibrėžtumo. Nors ir gaila, kad jų tiek daug vyksta vienu metu.
Kai kalbame apie vartotojų pasitikėjimą ir elgseną, bent jau savo veiklos šalyse kol kas nepastebėjome drastiškų pokyčių. Bet akivaizdu, kad naftos ir kuro kainų augimas turės tiesioginę įtaką statybų sąnaudoms.
– Taigi, visa tai persikels į galutinio produkto kainą?
– Tai labai priklauso nuo konkrečios sutarties, bet akivaizdu, jei kainos išliks aukštame lygyje, į tai reikės atsižvelgti. Be to, nafta naudojama daugelyje kitų žaliavų – plastiko gaminiuose, dervose, visoje tiekimo grandinėje.
Bet ką mes padarėme kaip grupė – nuolat ruošėmės scenarijui, kai Ukrainoje bus taika. Tai buvo viena iš temų – kaip pasiruošti, kokie galėtų būti potencialūs scenarijai dėl medžiagų prieinamumo, dėl kainų mūsų regione. Vystėme šį pajėgumą. Dabar jis leidžia mums gana greitai analizuoti situaciją ir pradėti ją švelninti, kad išlaikytume efektyvumą ir konkurencingumą rinkoje.
Vis dėlto, žiūrint į naftos ateities sandorius ir prognozes, šiuo metu nėra didelių lūkesčių dėl ilgalaikių pasekmių, bet, manau, dar per anksti daryti išvadas, kokia situacija bus po pusmečio, remiantis įvykiais Irane.
– Kokia būtų jūsų prognozė NT kainų augimui ateinantiems metams Lietuvoje ir kitose šio regiono valstybėse? 10, 15 procentų?
– Tai ne visai mūsų rankose. Mes esame geri vykdytojai, bet prognozavimas neįrašytas į mūsų pareigybių aprašymus.
– Ar pasakytumėte, kad Baltijos šalys išsiskiria iš likusios Europos būsto ir naujų statybų sektoriaus, ar esame panašiame lygyje kaip ir visi aplink?
– Kiekviena šalis turi šiek tiek savo ypatumų. Tai priklauso nuo ekonomikos aktyvumo, vartotojų pasitikėjimo, nuo to, kokios palūkanų normos – jos fiksuotos ar kintamos. Sunku pasakyti vieną apibendrinimą, nes nėra vieno atskaitos taško palyginimui.
Sakyčiau, kad, žiūrint į Baltijos šalis, situacija Lietuvoje yra pozityvi. Manau, kad rinka atsigavo ir šiuo metu vyksta teigiami dalykai. Jei nuvyktume į Lenkiją ar Čekiją, galėtume pasakyti tą patį.
Tuo tarpu, jei lygintume su Suomija – ten būsto rinka dar turi atsigauti. Ten 2022 m. prasidėjus karui buvo toks pats poveikis – viskas beveik visiškai sustojo. Suomijos privataus būsto rinka susitraukė 90 proc., palyginti su aukščiausiu lygiu. Statybų apimtys tuomet krito 50-60 proc., o vartotojų segmente – 90 proc.
Mes matome daug stipresnę rinką beveik visose kitose šalyse, kuriose dirbame. Suomija yra viena tų, kuri atsigauna lėčiausiai Europoje.
Žiūrint į Vokietiją, Ispaniją, Italiją, kur mes nedirbame, situacija kiek skiriasi, priklausomai nuo šalies. Kaip grupė mes stebime pokyčius visoje Europoje, nes tai mums svarbus indikatorius, kaip vystosi skirtingos ekonomikos.
– Kuriame sektoriuje Lietuvoje matote didžiausia potencialą?
– (Kęstutis Vanagas) Visur, išskyrus biurų segmente, nes jų yra perteklius. Gana daug biurų yra pustuščiai.
Dar pridursiu, paprasti žmonės elgiasi kitaip nei verslas. Verslas nesiplėtė, jis liko tose pačiose patalpose, kurios buvo iki 2022 m., bet gyventojai pradėjo elgtis kitaip – jie pradėjo pirkti butus sau, ne investicijai. Tai turbūt pagrindinis skirtumas.
Juda ir logistika, infrastruktūra – čia klausimų nėra. Taip pat visi gynybos projektai, keliai, tiltai ir panašiai.
Turime suplanavę nemažai pramoninių pastatų, kurie dabar projektuojami ir vėliau ateis į rinką.
– Kaip manote, ką Lietuva turėtų daryti, kad mūsų miestai taptų patrauklesni? Ar, pavyzdžiui, Vilniuje turėtume pastatyti metro, juk jį turi ir Helsinkis?
– (Heikki Vuorenmaa) Tiesa, Helsinkyje turime metro. Bet nesu geriausias asmuo dalinti patarimus.
Mes tikime „15-os minučių miesto“ koncepcija, kai visus svarbiausius savo kelionės tikslus gali pasiekti per 15 minučių – gali nueiti į parduotuvę, kitą, kitas tau įdomias vietas. Kai sukuri tokią gyvybingą aplinką, tai pritraukia ne tik žmones, bet ir verslus, tai kuria bendruomenes, kurios gali kurti gerą ateitį sau ir savo šeimai.
– Vis dėlto į tai įeina ir saugumas, kurį Suomija sprendžia gana gerai. Mano duomenimis Suomijoje esančių slėptuvių talpintų apie 87 proc. šalies gyventojų, kai Lietuvoje – tik 56 proc. Kokia būtų jūsų įžvalga mums, kaip tą lygį pasiekti? Ar tai politinė valia ar kas nors kito?
– Iš dalies tai yra reguliaciniai sprendimai, kurie tai skatina Suomijoje, bet yra ir kitas svarbus veiksnys – tos vietos yra dvigubos paskirties. Mes nestatome slėptuvės, kad ji stovėtų tuščia. Joje gali būt krepšinio aikštelė, automobilių stovėjimo aikštelė, metro stotis, dviračių saugykla. Viskas, kas naudojama įprastą dieną, o prireikus gali būti greitai pritaikyta tiesioginiai paskirčiai. Turint tokį mąstymą ir reguliavimo palaikymą mes ir pasiekėme tokį lygį.
Taip pat investicijos į kritinę infrastruktūrą – tai tema, apie kurią daug diskutuojame: kaip ją pastatyti, kaip apsaugoti, kaip užtikrinti, kad ji būtų naudojama ir išskirtinėmis aplinkybėmis, neprarandant elektros, interneto, vandens.
Manau, tai yra atsparumas, kurį šalys turi kurti. Gali būti, kad ateis ir kitokio tipo grėsmės – pandemija, ar kas nors kito, todėl visada gerai būti pasiruošusiems.
– Ar tai gali būt ir tautos mentaliteto klausimas? Galbūt šaltesnis klimatas Suomijoje žmones užgrūdina?
– Galbūt tai tiesiog du dalykai: pirtis ir „sisu“ (suomiškas atkaklumas – „Delfi“).
– Pabaigai, apie grupės ateitį – ar turite kokių nors planų plėtrai į naujas rinkas, o gal jūsų dėmesys bus sutelktas į tai, ką jau turite?
– Mūsų strategija aiški – siekiame augimo rinkose, kuriose matome gerą aplinką. Šiuo metu, žiūrėdami į savo veiklą Vidurio ir Rytų Europos šalyse, matome ten didžiausią tikėtiną augimą, todėl toliau investuosime daugiau tam augimui palaikyti.
Manau, turime daug daugiau galimybių investuoti ir augti čia, Lietuvoje, kad pasiektume savo strateginius tikslus.
Ukrainos atveju labiau ruošiamės scenarijui medžiagų ir jų kainų prasme. Todėl pirmiausia visi tikimės, kad ten bus taika.
– Kas jums suteikia optimizmo, o kas kelia nerimą, žiūrint į dabartinį pasaulį ir tai, kas jame vyksta?
– Man optimizmo teikia dvasia Europoje. Nepaisant visko, kas vyksta aplink, jaučiu, kad Europa pagaliau randa bendrą kalbą ir tampa vieningesne nei anksčiau. Europa turi didingą istoriją, bet ji taip pat gali turėti puikią ateitį kurdama visiškai atsinaujinančius energijos šaltinius, atnaujindama pramonės investicijas.
Čia yra daug pajėgumų programinės įrangos kūrime, dirbtinio intelekto galimybių, kvantinių skaičiavimų srityse. Tai derinama su puikiomis švietimo sistemomis, socialine struktūra, tuo, kaip šalys yra sutvarkytos, ir visa taisyklėmis grįsta filosofija, kurią atstovauja Europa.
Žinoma yra ir pirtis, ir „sisu“, ir gamta – visi tie teigiami dalykai, kuriuos aš myliu.
– Ačiū jums už interviu.
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį. Daugiau informacijos Taisyklėse ir info@delfi.lt 