Rygos oro uoste – kavos skrudykla
Rygos oro uoste greit identifikuoju keletą kavos pardavimo vietų – šiukšleinas turi net kelis taškus (ačiū, ne – apie jį esu rašiusi čia). Aptinku skrudyklą – rūšinės kavos kavinę. Oro uoste? Nu tvarkoj.
„Andrito Coffee Roastery“ yra centrinėje RIX terminalų dalyje.
Sakau „Matau, esat skrudintojai“, provokuodama pokalbį. „Aha“, akimis gręžia aplink dvidešimties jaunuolis, „mes esame čia apačioj susidėlioję ir užsikūrę skrudinimo mašinas“, švysteli man po prekystaliu. Tai šįkart dylinam su tokio tipo humoru. „Norėčiau malonaus šoto americano, ką galėtumėte pasiūlyti?“ „Galime jums pasiūlyti pupeles į kartumą arba rūgštumą (klaikiai suabsoliutinta, bet tebūnie), o kokių norėtumėte?“ Tuo tarpu fone matau, kaip jo kolegė jau mala kavą. Sakau jam, kad rūgščių kavų patirties esu traumuota, tai jokiais būdais ne rūgščią. Per tą laiką, kol mes komunikuojame, mergina man atneša americano. Pagamino neišklausius nurodymų. Kam klausti tada?
„Oi, haha. Nu va mes čia kažkaip ėmėm ir pagaminom, bet jūs ragaukit, sakykit, jei netinka, pergaminsim“.
Dievai, kiek dalykų šitame aptarnavime netvarkoj. Jūs nenorite pergaminti, nes jūs mano nurodymų net neišklausėte iki galo, o dabar dar taikote man psichologinį spaudimą versdami kavą ragauti, kai už manęs vingiuojasi trisdešimties žmonių eilė. Aš, būdama išauklėta paklusnios mergaitės principu, stovėdama prie prekystalio ragauju tos kavos. Nežinau, ar iš streso, ar norėdama, kad jie atsiknistų, linkteliu „tvarkoj“. Jei paprašysiu kavą pergaminti, būsiu išlepinta diva, užlaikanti ne tik personalą, bet ir minėtus žmones eilėje. Renkuosi aukotis ir ausis suglaudus nešuosi kavą prie stalo. Bet ar tokia turėtų būti vartotojo patirtis?
Kava
Vaizdas neblogas nepaisant fakto, kad americano yra skiestas vandeniu. Crema (tas espressinis reiškinys, kai spaudžiant kavą susiformuoja auksinės-rudos putos ant kavos paviršiaus) – neblogos struktūros ir konsistencijos, vadinasi, espresso ekstrahuotas (kartais aš lietuvių kalboje pasigendu žodžių, todėl juos sukuriu) teisingai ir iš pakankamai šviežių pupelių. Kaip tada suprasti, kad americano prastas? Indikuojant viską, kas priešinga, – jokios cremos, nykus blankus rudas birzgalas puodelyje kaip išsivadėjusi ilgai stovinti gira.
Kaip jau pavadinimas byloja, americano istorija prasidėjo nuo amerikiečių kareivių, apsistojusių Italijoje antrojo pasaulinio karo metu. Jiems espresso pasirodė pernelyg intensyvus, todėl jie paprašė įpilti šiek tiek karšto vandens. Dabar americano standartas yra vienas arba du šotai espresso, atskiesti karštu vandeniu – santykiu 1:3 arba 1:4.
Tik priminsiu, kad lygiai tą patį galima patiems atlikti kavinėje – aš kartais espresso skiedžiu sočiu kiekiu avižų pieno, jei tokia nuotaika ir nesinori po to vaikščioti drebančiom nuo kofeino pertekliaus rankom („o negalvojai visai negert?“ Oi, daugybę kartų). Yra du americano gaminimo būdai – pirmiausia pilamas vanduo ir tik tada espresso. Įtariu, kad toks metodas naudotas čia, nes sukuria daugiau crema. Kitas metodas: espresso pirma, vanduo – antras (beveik nebus putų).
Bepienė kava yra tinkamesnė elementariai pupelių analizei – jei pienas kažkiek blokuoja rūgštumą (nors pasitaiko atvejų, kai neblokuoja, kaip esu rašiusi čia – tokia išrengta nuoga kava neslepia nieko. „Andrito“ skrudyklos kavos atveju – klaikaus, net žviegiančio kavos rūgštumo. Neskanu ir rūgštu taip, kad galvoje nuvilnija vienas po kito dešimtys ar šimtai gaudžiančių į Mišias kviečiančių bažnyčios bokštuose tilindžiuojančių varpų. Arba lyg kas visu garsu prie ausies per garsiakalbį užleistų death metal. Pasibaisėjimo gūsis toks visaapimantis, kad pradedu prarasti tikėjimą žmonija (bet vėliau ėjau į lėktuvą ir praėjo). Americano gerai praeis Šiaurinėje Europoje (švedai irgi labai mėgsta) ir Amerikoje, o Italijoje gali ir įsižeisti. Kai paskutinį kartą joje lankiausi (šviesmečius atgal), rytais kaldavau espresso ir capuccino (pienas atstoja pusryčius).
Ar kavos skrudyklą turėti oro uoste yra gera idėja, neaišku. Jei manęs klausiate, nemanau. Čia kaip oro uoste įrengti kino teatrą ar spa centrus –ši aplinka nėra ilgalaikiam atsipalaidavimui, tyrinėjimui ir džiaugimuisi, nes viena akimi visada stebi skrydžių situaciją. Nors, dėl dievo meilės, atlipkite jau vieną kartą nuo tų vartų. Žinote, kas atsitiks blogiausiu atveju? Jus pavarde kvies – jei ištars – per tuos baisius gaudžiančius oro uostinius garsiakalbius. Bene dvidešimt penkerius metus atgal mano pavardę yra baubę Frankfurto tarptautiniame oro uoste. Tuomet dvidešimtmetė aš tik mokiausi skraidyti. Pagrindinė tuomet išmokta pamoka: atvykus į oro uostą ir praėjus saugumo kontrolę pirmas darbas: 1) identifikuoti išvykimo vartus (dideliuose oro uostuose jie gali būti už keturiasdešimties minučių ėjimo); 2) apsiskaičiuoti, kaip toli nuo jų gali nueiti bimbinėdamas po pardes, kad spėtum grįžti neparalyžiuota iš siaubo lėkdama 20 kilometrų per valandą greičiu. Vėlavimai į lėktuvą dažniausiai ir įvyksta dėl tokių situacijų, o ne dėl to, kad nestovėjote pakankamai arti prisiplojęs prie išvykimo vartų.
Kitas dalykas, kad oro uostinė masė nėra kavos tyrinėtojų publika dėl skubėjimo, kavinėse taip pat dažnai keičiasi personalais ir, ko gero, neretai užsistovi iš anksto sumalto kavos batcho maišai. Oro uostuose juk neišvysi kirpėjų, manikiūristų ar visažistų. „Atsiprašau, mano skrydį paankstino, turiu jau bėgti“ ir varai pusiau skusta galva. Jau nekalbant apie popcornų persivalgiusius ir kino kėdėje užparpusius keleivius ar moteriškaites, lekiančias basomis per važiuojančius takelius, nes nespėjo nudžiūti pedikiūras. Su specializuota kavine – taip pat. Publika jokiu būdu neišskyrė jos kaip pažengusios – jiems tai tebuvo vieta pavalgyti prieš skrydį.
Aplinka ir lankytojai
RIX nėra pats patogiausias ar įdomiausias oro uostas, kuriame norėtųsi užstrigti, tačiau vaizdai pro langą su besileidžiančiais ar tūpiančiais lėktuvais džiugina visada. Man pasirodė keista, kad skrudykloje taip pat tiekiamas maistas ir alus ir didžioji dauguma sėdinčiųjų kapoja arklines porcijas, kad net ausys linksta, – kur jiems tiek telpa. Daug barzdočių su didelio dydžio alumis ir moteriškių su sumuštiniais bei tax free prekėmis. (mano galva, tax free, lyginant su miesto kainomis, beveik visada yra išpūstos. Atskriskite pas mus į Stokholmą per išpardavimų sezoną ir negalėsite patikėti savo akimis, kas darosi. Apie miesto vadovą esu rašiusi čia.
Bendras kavinės įspūdis
Prieš keletą metų komandiruotės Rygoje metu atradau „Rocket Bean Roastery“, kas mano planus sumažinti kavos vartojimą tuomet paleido vėjais. Patiko ir urbanistinė perpildyta kavinių aplinka pačiame Rygos centre, kur kava pasirodė atitinkanti lūkesčius ir nebuvo taip baisiai pjaunančiai rūgšti. „Andrito“ nė iš tolo nesilygiuoja su „Rocket Bean“.
Jaunatvišku maksimalizmu ir drąsa žaviuosi, bet aptarnavimą laikau balansuojančiu ant įžūlumo ribos; pasakymas, kad galiu rinktis kavą ir vėliau įgrūdimas to, ką jiems patogiau ir greičiau pagaminti, numušė visus balus, jau nekalbant apie skrandį, traukomą americano rūgštumo. Didvyriškai atkentėjau (kad jums nereikėtų). Kadangi oro uoste pasirinkimas mažas, kitąkart kavą pirksiu iš „Lavazza“ kavos aparatų – man regis, skonis bus geresnis.
Trumpai aptarkime tuos kavos aparatus. Jų kavos lygmuo gali būti geresnis, nei žmonės tikėtųsi, ypač jei rinksitės kavas be pieno, nes dėl natūralių priežasčių aparate plakto šviežio augalinio pieno nepasiprašysi. Nežinau, kaip jums, kartais man užeina plastmasinio pieno momentai, kada galvoju: duokit man ir nesiskųsdama einu srėbti plastikinių pieno putų, nuo kurių, laimei, skrandis nesustoja (tik nereiktų to daryti dažniau, nei labai retai). „Lavazza“ aparatai yra keletos rūšių: tie sumalantys kavos pupas, tie su iš anksto pripildytomis kavos kapsulėmis ir tie, kurie tiekia tirpios kavos miltelius. Žinoma, kad pirmas variantas geriausias, nors antras irgi gali būti neprastas. Pažįstu vieną kavos geeką, kuriam labai patinka gerti kiek senstelėjusią ir pastovėjusią „Nespresso“ kapsulių kavą.
Kalbant apie „Nespresso“ aparatus – saviškį atliuobiau taip, kad jis man vienos kelionės metu literaliai fiziškai subyrėjo į gabalus (sveiki, esu Vlada Dapkos ir su savimi lagamine skraidinuosi kavos aparatus). Visgi tai buvo viena geresnių investicijų gyvenime, ypač kol dar apie ją mokaisi, bet dabar visiškai perėjau prie šviežios kavos virinimo klasikiniame „Bialetti“ ir tam naudoju vienos dozės kavos maliklį „Jura“ su kažkokia specialia aromato išsaugojimo funkcija. Smagiausios kavos yra iš vietinių Stokholmo skrudyklų, o komercinės prekybos centruose randamos – stačiai nuviliančios, bet dabar aptikau kažkokių nepriklausomų pseudo komercializuotų švediškų tiekėjų, tad reikės bandyti.
Kaina
Kaip oro uostui stipriai nebloga – EUR 3,80, bet kas iš to, jei neskanu.
Mano verdiktas: Du kavos puodeliai iš penkių. Geriau jau junkite death metal.
„Andrito Coffe Roastery“, Rygos oro uostas arba lokacija Rygos mieste www.andrito.com