Sumažėjusi įtampa Artimuosiuose Rytuose vėl privers pasaulį atkreipti dėmesį į Rusijos karą prieš Ukrainą ir į Vladimiro Putino nenorą jį baigti.

Spalio 13 d. „Taikos viršūnių susitikime“ Šarm el Šeiche, kuriame dalyvavo 20 pasaulio lyderių, buvo pasirašyta deklaracija dėl paliaubų Gazos ruože, remiantis JAV prezidento Donaldo Trumpo planu.

„Kartu pasiekėme tai, kas visiems atrodė neįmanoma. Pagaliau Artimuosiuose Rytuose įsiviešpataus taika“, – pareiškė D. Trumpas.

Egipto prezidentas Abdel Fattahas el Sissi paskelbė apie artėjantį konferencijos dėl taikaus Gazos atstatymo sušaukimą: „Artimiausiomis dienomis Egiptas dirbs su Jungtinėmis Valstijomis, koordinuodamas veiksmus su partneriais, kad būtų padėti pagrindai Gazos ruožui atkurti.“

Nors Šarm el Šeiche dalyvavo net Armėnijos ir Azerbaidžano lyderiai, kuriems D. Trumpas prieš kelis mėnesius taip pat padėjo pasiekti taiką, ir Japonijos ambasadorius, Rusijai ten nebuvo atstovaujama. Iš užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo žodžių galima suprasti, kad Kairas faktiškai ignoravo Maskvą.

Pasak S. Lavrovo, kvietimus į taikos viršūnių susitikimą, suderinęs su JAV, siuntė Egiptas, kurį V. Putinas dar gegužę vadino „vienu pagrindinių Rusijos partnerių Afrikoje“.

Tąkart V. Putinas, susitikęs su el-Sissi, teigė: „Mūsų šalys turi bendrą požiūrį į svarbiausius tarptautinius klausimus, tarp jų ir į padėtį Artimuosiuose Rytuose.“

Tačiau, kaip rašo „The Guardian“, nors iš Maskvos ir nesitikėta, kad ji vaidins svarbų vaidmenį taikos procese Gazoje, Rusijos lyderių nebuvimas Egipte atskleidė skaudžią realybę, kurios Kremlius nenori pripažinti. Karas Ukrainoje griauna Rusijos įtaką Artimuosiuose Rytuose.

Ten Rusija stengiasi parodyti, kad yra stiprus žaidėjas regione, galintis priešintis Vakarų įtakai, sakė Hanna Notte, Berlyno ekspertė Rusijos užsienio politikos ir Artimųjų Rytų klausimais: „Kai kalbama apie bet kokius didelius procesus Artimuosiuose Rytuose, pagrindiniai regiono veikėjai daugiau nebežiūri į Maskvą.“

Maskvai tenka išsisukinėti ir ieškoti pateisinimų, kodėl ją ignoruoja. S. Lavrovas pareiškė, kad Rusija „neatsisakys“ dalyvauti, jei Egipto susitikimo dalyviai „manys, jog būtina“ ją įtraukti į taikos procesą Gazoje, „tačiau pati nesisiūlys“.

Rusija buvo priversta atšaukti spalio 15 d. turėjusį vykti pirmąjį Rusijos ir Arabų šalių viršūnių susitikimą. Jis buvo vienas pagrindinių šių metų užsienio politikos renginių – Kremlius tikėjosi parodyti Vakarų lyderiams, pirmiausia D. Trumpui, kad Rusija turi paramą ir įtaką arabų pasaulyje, rašė „Bloomberg“.

Tačiau iš 22 Arabų valstybių lyderių kvietimą priėmė tik keli. Kremlius aiškino, kad susitikimą teko atšaukti, nes tuo metu buvo pradėtas taikos procesas Gazoje, remiantis D. Trumpo planu.

Arabų pasaulio lyderiai atsisakė vykti į Putino susitikimą

Pastaraisiais metais, ypač po karo Ukrainoje pradžios, Kremlius skleidė teoriją, kad pasaulis pasuko nuo „sugedusios tvarkos“ į chaosą, kuriame kiekvienas kovoja už save; o Rusija šioje situacijoje „nedaro nieko ypatingo – visi taip elgiasi, tik mus kritikuoja iš grynos rusofobijos“, nurodė Aleksandras Baunovas, darbuotojas Rusijos ir Eurazijos tyrimų padalinyje.

Anot jo, tokiame susiskaldžiusiame pasaulyje regionines problemas reikia spręsti, dalyvaujant Rusijai, kuri stengėsi būti „besivystančio pasaulio“ atstove, bet svarbiausia – be Vakarų.

Šarm el Šeicho susitarimas visiškai sugriovė šią poziciją, pabrėžė A. Baunovas: „Pagrindiniu taikos tarpininku tapo nekenčiamas Vašingtonas… Ten dalyvavo 20 šalių, iš kurių pusė – devynios, o su Turkija – dešimt – Vakarų valstybės, ir nė vienos Rusijos. Nebuvo nei Kinijos, nei Brazilijos ar Pietų Afrikos. Indija atstovavo visam BRICS.“

„Jeigu iš pasaulio Pietų dalyvavo tik kelios šalys, kurias Trumpas jau buvo sutaikęs, tai tokios šalys kaip Prancūzija, Italija, Didžioji Britanija ar Vengrija parodė, kad taiką Gazoje iš esmės kūrė Vakarai ir Europa – net jei Trumpas, kaip manoma, jų nelabai mėgsta“, – pridūrė jis.

Anot A. Baunovo, Izraelio ir „Hamas“ karas Gazoje faktiškai buvo „ideali priedangos operacija“ V. Putino agresijai Ukrainoje – jis nukreipė pasaulio dėmesį. O karo pabaiga Artimuosiuose Rytuose, anot jo, yra „grynas nuostolis“ Rusijos režimui, nes „jeigu net aršūs ir nesutaikomi priešai sugebėjo susitarti, o Putinas vis tiek atsisako bet kokių derybų, tai kelia nuostabą ir klausimą, ar jis apskritai elgiasi racionaliai.“

Dabar V. Putino nenoras apsvarstyti paliaubų Ukrainoje atrodo kaip asmeninis iššūkis D. Trumpui, teigė A. Baunovas.

Spaudimas, kurį D. Trumpas kartu su tarpininkais – Kataru, Turkija ir Egiptu – darė „Hamas“ ir Izraelio vadovybei, parodė, kad ši taktika veikia. „Kol kas mes tokio pat spaudimo Rusijai nedarėme“, – sakė buvęs JAV atstovas NATO Kurtas Volkeris.