Verslas tampa ne saugumo „vartotoju“, o jo „gamintoju“
Suvokimas, kad už valstybės atsparumą atsakingas kur kas platesnis ratas, keičia ir patį pasirengimo supratimą – tai nebėra tik formalūs planai ar teoriniai dokumentai, tūnantys giliai stalčiuje. Tai reiškia gebėjimą veikti nutrūkus tiekimo grandinėms, prasidėjus kibernetinėms atakoms, vykstant sabotažui, o galbūt net ir kariniam konfliktui. Tai taip pat reiškia ir gebėjimą užtikrinti darbuotojų pasirengimą bei galimybę išlaikyti kritinių paslaugų veikimą net ekstremaliomis sąlygomis. Kaip aiškina Nacionalinio krizių valdymo centro (NKVC) Analizės biuro vadovė Ieva Gajauskaitė, valstybės atsparumo logika šiandien keičiasi iš esmės.
„Didelė dalis būtinųjų paslaugų ir kritinės infrastruktūros yra valdoma ar eksploatuojama privačių įmonių, todėl valstybės atsparumas objektyviai nebėra vien institucijų pasirengimo klausimas“, – aiškina ji.
Pasak pašnekovės, šiuolaikinės grėsmės dažnai net nepasiekia formalaus karo ar ekstremalios situacijos slenksčio ir pasireiškia per kibernetinius incidentus, sabotažą, ekonominį spaudimą, dezinformaciją ar tiekimo grandinių trikdžius. Visgi jų poveikis valstybėms gali būti milžiniškas.
„Dėl to pasirengimas reiškia ne tik reagavimo planą, bet ir iš anksto sukurtą gebėjimą tęsti savo funkcijas, atkurti būtinąsias paslaugas ir koordinuotis su valstybės institucijomis, kad būtų užtikrintas valstybės gyvybiškai svarbių funkcijų tęstinumas“, – sako I. Gajauskaitė.
Iki šiol ilgą laiką dominavęs požiūris, kad nacionalinį saugumą užtikrina valstybė, o verslas yra veikiau saugumo gavėjas, šiandien neatitinka realybės. Ši logika sparčiai nyksta, nes, pasak I. Gajauskaitės, realus valstybės atsparumas gimsta būtent ten, kur veikia paslaugos – įmonėse, jų tiekimo grandinėse, infrastruktūroje ir kasdieniuose sprendimuose.
„Įmonės tampa ne „pagalbininkais“ ar nacionalinio saugumo „vartotojais“, o nacionalinio saugumo „gamintojais“, nes jų veiklos tęstinumas krizėje yra lygiavertė nacionalinio saugumo sąlyga“, – teigia ji.
O didžiausias vaidmuo pasirengimo atveju tenka įmonėms, kurios teikia būtinąsias paslaugas arba valdo kritinius pajėgumus, tačiau ilgainiui atsparumo ekosistema neišvengiamai plečiasi.
„Pradedama nuo kritinės infrastruktūros, bet realus atsparumas reikalauja platesnės kritinių priklausomybių ekosistemos, nes krizės dažnai paveikia ne tik objektą, o ir jo tiekėjus, technologijas, logistiką ar netgi žmones“, – aiškina NKVC ekspertė.
Vienas svarbiausių valstybės „stuburų“ šiandien – geležinkeliai
Kalbant apie sektorius, kuriems ši naujoji realybė yra ypač akivaizdi, pirmiausia derėtų paminėti geležinkelių infrastruktūrą. Rusijos karas Ukrainoje Europai priminė, kad geležinkeliai krizės metu tampa ne tik ekonomikos, bet ir valstybės gynybos bei mobilumo pagrindu. I. Gajauskaitė atkreipia dėmesį, kad geležinkelių infrastruktūra šiandien laikoma kritiniu atsparumo elementu todėl, jog ji užtikrina strateginių srautų judėjimą.
„Per ją juda ne tik kroviniai ir keleiviai, bet ir strateginiai srautai – kuras, maistas, vaistai, pramonės žaliavos, o krizėje – evakuacija, priimančiosios šalies parama ir karinis mobilumas“, – aiškina pašnekovė.
Vis dėlto tai yra pagrindinė priežastis, kodėl tokia infrastruktūra tampa vienu pirmųjų taikinių priešiškoms valstybėms.
„Geležinkeliai šiandien yra kritiniai ir todėl, kad jie yra hibridinių grėsmių patrauklus taikinys: pakanka paveikti nedidelį skaičių mazgų ar priklausomybių, kad būtų pasiektas neproporcingas žalos efektas“, – teigia NKVC ekspertė. Todėl pasirengimas reiškia ne tik fizinę apsaugą, bet ir alternatyvių sprendimų, atkūrimo pajėgumų bei rezervinių scenarijų kūrimą.
LTG: grėsmes vertiname globaliame kontekste
Apie tai, kaip ši logika praktiškai atrodo vienoje strategiškai svarbiausių Lietuvos įmonių – Lietuvos geležinkeliuose – pasakoja LTG Verslo atsparumo direktorius Gediminas Šečkus. Pasak jo, Lietuva apskritai ilgą laiką nepakankamai investavo į nacionalinio saugumo stiprinimą. Natūralu, kad taikos metu didelis dėmesys buvo skiriamas ekonomikos skatinimui ir kitoms strategiškai svarbioms sritims, tačiau prioritetai smarkiai persidėliojo pasauliui atsidūrus ant suirutės slenksčio.
„Mūsų valstybė, reikia pripažinti, ilgą laiką neskyrė pakankamo dėmesio nacionalinio saugumo stiprinimui, tiek valstybės lygiu, tiek ir įmonių lygiu. Dabar mes vejamės praleistą laiką“, – teigia jis.
Tad kaip realiai vyksta pasiruošimas galimiems pavojams? Kaip aiškina jis, šiandieniniame kontekste įmonių grupė nebegali vertinti vien siaurų vidinių veiklos rizikų – tenka stebėti visą geopolitinę aplinką.
„LTG grupė yra strateginę reikšmę Lietuvos valstybei turinti įmonė. Tai jau savaime užkoduoja, kad mes turime vertinti ne tik savo siauresnes veiklos sritis, bet taip pat turime vertinti ir visus kontekstus, kurie vyksta ne tik Lietuvoje, bet ir regione, bei visoje Europoje arba net už jos ribų“, – konstatuoja jis.
Pasak pašnekovo, dėl šios priežasties įmonių grupėje veikia stipriai išvystyta rizikų valdymo sistema, leidžianti modeliuoti įvairius scenarijus ir ruoštis jų pasekmėms dar iki realaus poveikio. Kaip vieną pavyzdžių jis pateikia krizę Hormuzo sąsiauryje.
„Dėl konflikto su Iranu matome, kad sutriko tiekimo grandinės ir taip pat naftos tiekimas pasaulinei rinkai. Akivaizdu, kad tokie trikdžiai turi ir turės pasekmių naftos produktų kainoms, kurios taip pat yra svarbios ir mūsų verslams“, – teigia G. Šečkus pridurdamas, kad vos prasidėjus suirutei komanda pradėjo ruoštis skirtingiems scenarijams – vertinama, kaip galėtų keistis kainos, kokių veiksmų reikėtų imtis, koks būtų poveikis verslui.
Tai rodo, kad šiandien net tolimi geopolitiniai konfliktai gali tiesiogiai paveikti strateginių Lietuvos įmonių veiklą, o jų poveikį būtina vertinti ir jam ruoštis iš anksto. Dar vienas pavyzdys – sabotažo atvejai kitose Europos valstybėse. Nors pastarieji nėra tiesiogiai nukreipti prieš Lietuvą, atvejai analizuojami taip, lyg tai būtų tiesioginė grėsmė mūsų šaliai.
„Pavyzdžiui, buvo minimi sabotažo atvejai tiek Nyderlanduose, tiek Vokietijoje, tiek ir kaimyninėje Lenkijoje bei kaimyninėje Latvijoje. Mes nesėdime susiglaudę ausų, kad pas mus nėra ir pas mus viskas gerai – jokiu būdu ne. Mes vertiname šiuos signalus, susirenkame visą prieinamą informaciją – kas įvyko, kodėl įvyko, kokios priežastys – ir iš karto žiūrime, koks yra mūsų pasirengimas atitinkamų grėsmių fone“, – pabrėžia pašnekovas.
Kritinė infrastruktūra tampa pagrindiniu taikiniu
O kalbėdamas apie grėsmes geležinkelių sistemai bei pažeidžiamiausias šios infrastruktūros grandis, G. Šečkus pabrėžia, kad dėl akivaizdžių priežasčių visų rizikų detalizuoti negalima, tačiau kryptys, kurioms skiriamas didžiausias dėmesys, yra aiškios. Viena svarbiausių – kibernetinis saugumas: „Šiandien visos paslaugos yra teikiamos ir sistemos veikia duomenų perdavimu, tai visos sistemos turi būti apsaugotos.“
Kita sritis – fizinės infrastruktūros apsauga. Lietuvoje geležinkelių sistemą sudaro šimtai objektų – nuo kelių ir signalizacijos iki įvairios techninės įrangos.
„Šiems objektams sustiprinti, be jokios abejonės, šiandien reikia skirti papildomą dėmesį. Mes matome ir iš kaimyninių šalių, ir iš kitų Europos Sąjungos šalių, kad tie objektai priešiškoms jėgoms yra įdomūs – strateginė infrastruktūra, kritinė infrastruktūra priešui yra labai įdomi“, – pažymi G. Šečkus.
Pasak jo, dėl šios priežasties šiandien vyksta intensyvus infrastruktūros stiprinimas, ruošiami priemonių planai, numatomi papildomi resursai ir investicijos. Be to, pabrėžia G. Šečkus, tikimasi, kad geležinkelių infrastruktūrai, kaip kritinei infrastruktūrai, daugiau finansinių resursų skirs ir Europos Sąjunga.
Vis dėlto bene svarbiausiu elementu LTG Verslo atsparumo direktorius laiko ne technologijas ar fizinę apsaugą, o žmones: „Mes esame stiprūs tiek, kiek vienas mūsų darbuotojas, dirbantis kritinėje infrastruktūroje.“
Todėl įmonėje daug dėmesio skiriama darbuotojų pasirengimui – kuriamos mokymų programos, susijusios su mobilizacija, pilietiniu pasipriešinimu ir nacionaliniu saugumu. Mokymai yra privalomi visiems darbuotojams, yra reguliariai atnaujinami. Įmonių grupė taip pat yra sudariusi civilinį mobilizacinį personalo rezervą bei glaudžiai bendradarbiauja su kariuomene, šauliais, priešgaisrinės apsaugos institucijomis ir kitais partneriais. Pasak G. Šečkaus, nė viena įmonė negali turėti visų reikalingų kompetencijų savo viduje, todėl bendradarbiavimas tampa esmine atsparumo dalimi.
„Mes negalime visko turėti, visų kompetencijų arba pajėgumų įmonės viduje, nes tai yra tiesiog neįmanoma. Lietuvoje tiesiog nėra tiek žmonių“, – pabrėžia jis.
Akivaizdu, kad vystomas glaudus bendradarbiavimas ir su kitomis Europos Sąjungos šalimis – vis aktyviau mokomasi iš partnerių užsienyje. O pasak G. Šečkaus, itin svarbi šiandien yra Ukrainos patirtis: „Visai neseniai mes parsivežėme labai naudingos patirties iš susitikimo Briuselyje, kur Ukrainos geležinkeliai dalinosi savo patirtimi.“
LTG taip pat stiprina ryšius su Lenkija ir Latvija, ypač karinio mobilumo bei evakuacijos srityse.
„Nė viena šalis nėra izoliuota, ji veikia sąveikoje su savo kaimynėmis“, – pažymi jis.
Daugiau įžvalgų šia tema bus galima išgirsti gegužės 28–29 dienomis vyksiančioje LOGIN konferencijoje.
LOGIN – didžiausias, turinio gausa išsiskiriantis ir, ko gero, drąsiausias inovacijų susitikimas Baltijos šalyse. Organizatoriai jį vadina festivaliu, nes kasmet jis pritraukia daugiau kaip 8 000 dalyvių – žaidimo taisykles keičiančių, pažangiai mąstančių, technologijų naujoves išmanančių ir žinių ištroškusių žmonių.
Jau 20-ąjį kartą bus siekiama plačiai pažvelgti į šiuolaikinį pasaulį, įsigilinti į technologijų pažangos sukeliamus pokyčius ir iššūkius, pasisemti įkvėpimo iš inovacijų pionierių, tyrinėti idėjas, galinčias nuvesti prie pirmojo vienaragio, bei pažvelgti į tai, kas laukia ateityje.
Didieji šių metų LOGIN partneriai – medicinos centrai „Northway“, „Citadele“ bankas, technologijų platintojas Baltijos šalyse „ACC Distribution“, VšĮ Inovacijų agentūra, technologijų sektoriaus milžinė „Aleph Group“, taip pat Lietuvos geležinkeliai (LTG). Daugiau informacijos https://login.lt/.