Miestas, kurį reikia išgirsti
Muziejininkė Giedrė Narbutaitė-Kontrimė – istorikė, gidė, jauna trijų vaikų mama. Ji ne vietinė, bet Jonava jai tapo naujais namais, kurių praeitimi ir garsiomis asmenybėmis jie mielai dalijasi su miesto svečiais. Giedrės įsitikinimu, Jonavą reikia ne tik pamatyti, bet ir išgirsti.
„Jonavos senamiestis – reikalauja pasakotojo. Atėję apžiūrėti bažnyčios išvysime vieną vaizdą, tačiau viskas pasikeičia išgirdus jos istoriją. Sužinojus, kad bažnyčios pastatymas susijęs su miesto įkūrimu, kad pastatymu rūpinosi didikų Kosakovskių šeima, kurie gražiame Neries slėnyje įkūrė Jonavos miestelį, kad bažnyčios rūsyje slypi paslaptys, vaizdas tampa kur kas įspūdingesnis“, – pasakoja Giedrė.
Muziejininkė neslepia džiaugsmo augančiu žmonių noru pažinti miesto istoriją. Neretai lankytojai čia užsibūna ilgiau nei planavo, krašto praeitimi susidomi ir svečiai iš kitų šalių.
„Į ekskursijas atvyksta autobusai su 50 žmonių, nors tai labai džiugina, bet jau tampa sudėtingiau vaikščioti po mūsų nedidelį senamiestį. Buvo atvejis, kai į ekskursiją „Dingęs Jonavos štetlas“ iš Plungės atvyko trys draugės – ekskursiją baigėme tik devintą valandą vakaro. Netrukus laukiame ir merginos iš Amerikos, norinčios Jonavą pažinti per jos žydų istoriją“, – priduria gidė.
Giedrė rekomenduoja Jonavos rajone aplankyti Mažųjų Žinėnų bei Lokėnėlių piliakalnius, o patiems drąsiausiems – savo akimis išvysti į Nerį sutekantį Lietavos upelį, nuo kurio buvo kildinamas Lietuvos pavadinimas. Tiesa, dabar jau įsigali kita teorija apie Lietuvos vardo kilmę – jis kilo nuo valdovų kariaunos, karių – leičių. Įdomu tai, kad netoli Lietavos upelio, taip pat buvo įsikūrę Leičiai. Pasiekti šią vietovę nėra paprasta, tačiau būtent tai jai suteikia dar daugiau žavesio.
„Vaizdas toje vietoje magiškas. Aš net įsivaizduoju, kaip ten keliavo mūsų leičiai, ginantys kunigaikščių žemes ir kaip jiems tekdavo per Lietavos upelį perbirsti. Mums su šeima labai patinka ši vieta, bent kartą per vasarą ten apsilankome – pabraidyti upelyje, atsigerti jį maitinančių šaltinių vandens, pabūti gamtos apsuptyje ir ramybėje“, – pasakoja Giedrė.
Cepelindienis ir kelionė laiku
Lietavos upelį galima sutikti ir legenda patapusiame Jonavos kaimelyje – Vyšnialaukyje. Į kaimą atvykti nieko apie tai nežinančiam žmogui yra gan sudėtinga, mat jis yra įsikūręs jau apleistame, vidury miškų pasislėpusiame kaime, į kurį atvedantis kelias čia ir baigiasi.
Kadaise skraidęs danguje, šiandien Valdas Bagdonas savo jėgas skiria žemei – būdamas Vyšnialaukio bendruomenės pirmininku jis kartu su gaspadine Gražina Grigaravičiene muzikos mokytoja gaivina šį atokų kaimą.
„Seniau čia virė gyvenimas. Buvo kolūkio centras, stovėjo mokyklos, šeimose dažniausiai augdavo po penkis vaikus. Po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo viskas apmirė“, – pasakoja V. Bagdonas.
Vis dėlto Vyšnialaukis, iš naujo susibūrusios bendruomenės pastangomis, pamažu atgyja. Gražina, turinti meno gyslelę, prisimena, kad kaime būdavo liūdna dėl žmonių stokos, todėl ir kilo idėja organizuoti renginius bei atgaivinti apylinkes. Šventės savo forma primena nematerialiojo kultūros paveldo praktiką. Jos vyksta lauke, ant suolų po obelimis, be fejerverkų, bet su gyvu bendruomenės bendravimu. Viena iš populiariausių švenčių tapo cepelindienis.
„Žmonės atsiveža bulvių, varškės, mėsos ir visi kartu gaminame įvairių rūšių cepelinus. Turime ir savo kapelą, organizuojame vaikams stovyklas. Visiems vietiniams labai patinka tokie neformalūs renginiai“, – pasakoja V. Bagdonas.
Jau dabar apie Vyšnialaukį galima kalbėti ne tik kaip apie turizmo objektą, bet ir kaip apie vietą, kurioje iš naujo perteikiama kultūra – ne muziejinė, o gyva, kylanti iš pamažu tvirtėjančios vietos bendruomenės.
Tarp simbolių ir kasdienybės
Ryškiausias Jonavos simbolis – laimę nešantis jonvabalis. Ši skulptūra tapo ne tik miesto puošmena, bet ir traukos vieta, prie kurios sustoja ir vietiniai, ir miesto svečiai. Jos autorius, kalvis Andrius Šukutis, po darbų ir bendravimo su lankytojais poilsio bei įkvėpimo dažniausiai ieško gamtoje.
„Jonavoje ir jos apylinkėse ilsiuosi plaukiodamas baidarėmis, mindamas dviratį ar vaikščiodamas žavingais pėsčiųjų takais palei Nerį. Čia netrūksta ir kultūros centro renginių – juk tai irgi laisvalaikis“, – linksmai pasakoja Andrius.
Netoli Jonavos esančioje šeimos verslo Pocynės sodyboje lankytojai gali iš arčiau susipažinti su tradicine aukštaitiška virtuve. Pocynės savininkė Raimonda Pocienė pasakoja, kad pro šalį keliaujantys žmonės neretai pas juos užsuka norėdami pažinti miestą ne tik per kraštovaizdį, bet ir per virtuvę.
Nors lankytojų sustojimas Pocynėje dažniausiai trumpas, šiltos ir jaukios atokvėpio akimirkos palieka malonių įspūdžių ir leidžia prisiliesti prie Jonavos krašto kultūrinio paveldo.
Miške slypinti kultūros istorija
Iš Jonavos negalima išvykti neaplankius miško apsuptyje stovinčios sentikių Perelozų cerkvės. Išskirtinė architektūra, mėlynas stogas ir medinės sienos – tikrai išsiskiriantis architektūros paminklas – analogų Lietuvoje nedaug. Ši vieta liudija ir skirtingų kultūrų pėdsakus Jonavos krašte – tai ir sentikių bendruomenės istorija, kuri iki šiol yra šio regiono tapatybės dalis. Mistika ir istorija persipynusi cerkvė – tikras atradimas.
„Kadaise šalia cerkvės buvo nemažas, kelis šimtus gyventojų turėjęs kaimas, kuris išnyko beveik be pėdsakų – liko tik cerkvė ir kapinės. Ši vieta siejama su sentikių bendruomenėmis, kurios, bėgdamos nuo persekiojimo, kūrėsi ten, kur jų tikėjimas buvo toleruojamas. Išlikusios Rimkų, Baltromiškės ir Perelozų cerkvės liudija, kad Jonavos krašte jos jautėsi saugiai“, – apie cerkvės atsiradimo istoriją pasakoja muziejininkė G. Narbutaitė-Kontrimė.
Kelionių aplikacijos „Hoperfy“ kūrėjo Tado Kertenio teigimu, Jonava turi potencialo augti. Tokie nedideli miestai vis dažniau tampa patrauklūs jaunimui – čia jie kuria verslus ar renkasi ramesnį ir tvaresnį gyvenimo etapą. Be to, kai kurias atokias Jonavos rajono vietas galima iš Kauno pasiekti gan greitai.
„Dar visai neseniai buvo deklaruojama, kad tai pramonės regionas, bet atsiradusios sodybos, Perelozų cerkvė ar pagaliau Lietavos intakas į Nerį įrodo, kad ir čia lobių galima rasti. O garbesnio amžiaus turistų klausimai apie rašytojo G. Kanovičiaus romano siužetus – gidus privers pasitempti“, – šypteli Tadas.
O štai „Kelionių laiko“ vietinio turizmo padalinio vadovė Eglė Blažaitytė jonaviškiams pataria įtraukti daugiau degustacijų ir kviesti į neįprastas šventes. Pasak Eglės, cepelinai šalia Lietavos upelio tam tikrai tinka.
„Džiugina, jog Jonavos krašto muziejus siūlo programą „Kuo kvepia namai: tradiciniai lietuvių valgiai“. Tikrai yra įdomios Kulvos kultūros centro tradicinės kiaušinienės, šakočio, bandelių, duonos kepimo ar sūrio spaudimo, sviesto mušimo edukacijos. Maistas yra viena stipriausių tautos savasties dalių, edukacijos leidžia gyvai prisiliesti prie protėvių tradicijų. Tai gilus kultūrinis procesas, kuris jungia istoriją, bendruomeniškumą, tvarumą“, – sako Eglė.