Šios 40 – 70 m aukščio uolos, kurias per metus aplanko milijonai turistų, yra tikros ekologinės laiko kapsulės. Lėtas tektoninių plokščių judėjimas ne tik išstūmė šias uolas į viršų, bet ir privertė jas išlinkti bei sutrūkinėti. Būtent dėl to kalkakmenio sluoksniai, kuriuos šiandien regi turistai, nėra visiškai lygūs, o pasvirę keliais laipsniais.
„Mes jose matome sluoksnius, mes matome laiką, mes matome Žemės istoriją“, – sakė profesorius Stephenas Gallagheris iš Melburno universiteto.
Jis paaiškino, kad milijonus metų trukę tektoninių plokščių judesiai iškėlė ir iškraipė po jais glūdėjusius Dželibrando mergelio sluoksnius (susidariusius prieš 15 mln. metų), o „apaštalų“ geltonos ir pilkos spalvos uolienos – Port Kambelio kalkakmenis – susidarė nuo mioceno vidurio. Jį dengia naujesnis raudonai rudos spalvos žemių sluoksnis, vadinamas Hesės moliu, rašo „The Guardian“.
„Tektoniniai judesiai neišstūmė uolų visiškai tiesiai, – sakė profesorius. – Jie privertė uolienų sluoksnius pakrypti ir lūžti. Jei šiandien atidžiai apžiūrėsite uolas aplink Dvylika apaštalų, pamatysite, jog kalkakmenio sluoksniai nėra horizontalūs, o iš tikrųjų pakrypę keliais laipsniais. Taip pat matomos nedidelės lūžių linijos, įamžinusios senovinius žemės drebėjimus.“
Nustatyti amžių padėjo fosilijos
Nepaisant ikoniško šių objektų statuso, tiksli jų geologija iki šiol nebuvo žinoma. Dabar mokslininkai, remdamiesi nuotraukomis, skaitmeniniais žemėlapiais, mėginiais, gama spindulių matavimais ir iš uolienų išgautų miniatiūrinių, spragėsius primenančių fosilijų analize, kruopščiai aprašė ir nustatė tikslią Dvylikos apaštalų geologinę istoriją. Savo rezultatus jie paskelbė žurnale „Australian Journal of Earth Sciences“.
Kalkakmenyje įstrigusios mikroskopinės fosilijos – maži gyviai, išsivystę, gyvenę ir išnykę tam tikrais geologinės istorijos laikotarpiais – parodė, kad šių uolų amžius yra nuo 8,6 mln. iki 14 mln. metų.
Šie vienaląsčiai organizmai, vadinami foraminiferomis, buvo tikrai naudinga priemonė uolienų ir fosilijų amžiui jūrų ekosistemose nustatyti, teigė Australijos muziejaus paleontologijos ekspozicijos kuratorius dr. Matthew McCurry, nedalyvavęs šiame tyrime. Tai metodas, kurį paleontologai dažnai taiko kartu su radiometriniu datavimu.
Dr. Erichas Fitzgeraldas, Viktorijos muziejų tyrimų instituto stuburinių paleontologijos ekspozicijos vyresnysis kuratorius, sakė, kad Dvylikos apaštalų uolos susiformavo reikšmingų aplinkos pokyčių laikotarpiu. Šiuo laikmečiu, vadinamu Viduriniojo mioceno klimato pereinamuoju laikotarpiu, vyko „slinkimas tikrojo ilgalaikio atvėsimo link“, ir tai buvo savotiškas pasirengimas vėliau sekusiems ledynmečiams, sakė jis.
Kai iš molio, dumblo ir kalkakmenio formavosi Dvylikos apaštalų uolos, jūros lygis buvo aukštesnis, o joje knibždėjo gausybė planktono ir įvairiausios jūrų gyvūnijos. „Rykliai dar niekada nebuvo didesni, kaip anuomet, gyvenimas jiems tikrai buvo geras, – teigė jis. – Tai, pavyzdžiui, buvo gigantiškojo ryklio megalodono su itin didžiuliais dantimis klestėjimo laikotarpis.“
E. Fitzgeraldas, kuris pats šiame tyrime nedalyvavo, sakė, kad tai svarbi studija, apibrėžianti Dvylikos apaštalų ir priešais stūksančių uolų amžių geologinį laiką.
„Kai bandome suprasti lemiamus mūsų planetos įvykius ir Žemės evoliuciją – jos aplinką ir, žinoma, visus joje gyvenančius organizmus, gyvūnus bei augalus – yra vienas dalykas, kurį turime gerai suvokti – ir tai yra kuo tiksliau nustatytas amžius.“
Negailestinga jūra
Nors pagrindinį uolų masyvą iškėlė tektoniniai procesai, galutinę formą „apaštalams“ suteikė vandenyno bangos – ir tai įvyko tik per kelis pastaruosius tūkstantmečius, po paskutinio ledynmečio. Vanduo buvo savotiškas skulptorius, atskyręs pavienes uolas nuo pagrindinės pakrantės linijos.
Pirmiausia bangos ir vėjas pradėjo ardyti uolienas ir išgraužė jūros urvus. Vėliau nuolatinė erozija ir aplinkos poveikis toliau ardė šiuos urvus bei uolų kraštus, kol susiformavo jūrinės arkos. Kai arkų viršūnės galiausiai įgriuvo, išliko tik tvirčiausios uolos, virtusios atskirais pilonais, kurie buvo praminti Dvylika apaštalų, rašo eniklopedija „Britannica“.
Įdomu tai, kad dvylikos uolų niekada nebuvo – šią formaciją sudarė devynios uolos. Maža to, 2005 metais nuo erozijos sugriuvo maždaug 50 metrų aukščio uola; dar vienas „apaštalas“ griuvo 2009 metais. Dabar nuo pagrindinės apžvalgos aikštelės matosi šešios iš septynių likusių uolų.
Tačiau gamtos poveikis ir toliau išlieka negailestingas. Kaip ir prieš tai stūksojusias uolas, urvus bei arkas, Dvylika apaštalų ir toliau talžo bangos bei vėjai, todėl vieną dieną šių įspūdingų geologijos liudytojų taip pat nebeliks.