Naujausia informacija apie savo savijautą Redita pasidalijo socialiniuose tinkluose.
Ji paviešino jautrias gijimo kelionės akimirkas bei pridėjo itin atvirą žinutę apie išgyvenimus, palaikymą ir dėkingumą žmonėms, esantiems šalia.
„Šiame etape labai aiškiai jaučiu, kad mano sveikimas nėra vien mano pačios darbas. Tai tarsi nuolatinė tėkmė, kurioje dalyvauja tiek daug žmonių, tiek daug širdžių, tiek daug nematomų prisilietimų. Ir kuo labiau į tai įsiklausau, tuo labiau suprantu – esu procese, kuris mane neša.
Kiekvienas mažas gestas tampa lyg atskira energijos banga. Sutvarkyti dantukai – ne tik apie estetiką, bet ir apie tai, kaip kažkas švelniai prisiliečia prie mano saugumo jausmo. Rankos, kurios glosto, masažuoja, ramina, kalba ne žodžiais, o buvimu. Draugės, siunčiančios savo vaikus pamaitinti mane, tarsi sako: „Mes esame šalia, net kai fiziškai negalime būti.“ Kaimynė, plaunanti galvą, – toks paprastas, tačiau kartu labai jautrus ir intymus rūpestis.
Iš įvairių pasaulio kampelių mane pasiekia gėlės, žinutės, ašaros, nerimas ir švelnumas. Kažkas pasirūpina mano šunimi, kažkas atsiunčia tepalą randams, o kažkas primena į savo būklę pažvelgti rimčiau, nei pati norėčiau. Žmonės, kurie laukia žinių, laiko mane mintyse ir nerimauja dėl manęs, tampa šio proceso dalimi. Ne triukšmingai, ne demonstratyviai, o taip natūraliai, kaip teka pats gyvenimas.
Ir aš pati jaučiu, kaip keliauju iš rankų į rankas, iš energijos į energiją. Ne tam, kad būčiau išgelbėta, o tam, kad būčiau palaikoma. Kad galėčiau išbūti. Kad leisčiau sau būti ten, kur esu dabar – ne pabaigoje, o pačiame kelio viduryje.
Šiame procese man svarbiausia – pripažinti savo būseną. Neskubėti į priekį, neužverti šios istorijos, o leisti jai tekėti sava vaga. Leisti pagalbai mane pasiekti. Leisti meilei įsitvirtinti kūne. Leisti sau būti ne stipriai, o tikrai.
Tai nėra užbaigta istorija. Tai nėra taškas. Tai – tėkmė. Procesas, kuriame esu. Ir kuriame mane neša tiek daug širdžių“, – savo „Instagram“ paskyroje dalijosi Redita.
Džiaugėsi tik dėl vieno
Primename, kad į gimtinę Redita praėjusią savaitę grįžo lydima medikų. Su tokiomis traumomis ji nė nebūtų išleista skristi įprastai su kitais keliautojais.
„Kadangi užsakytos buvo prabangios avialinijos, o mano veidas atrodo atitinkamai, nemanau, kad būčiau turėjusi šansų šitaip lengvai išvykti. Be to, ir medikai manęs vienos neišleido. Įprastai lėktuvai nėra pritaikyti sužeistųjų pergabenimui, juk ir slėgis trikdytų sveikatą. Vis dėlto džiaugiuosi, kad ligoninė, į kurią pakliuvau Italijoje – labai aukšto universitetinio lygio. Toskanos regione yra įsišaknijusios labai gilios medicininės tradicijos. Čia daug dviratininkų, į kalnus atvyksta daug slidininkų. Tad jie orientuojasi į tokius nelaimėlius, kaip mes. Gavau išties profesionalią slaugą“, – kalbėjo Redita.
Ji pasidžiaugė, kad, nors trauma nutiko užsienyje, gydymas nieko nekainavo. Specialaus draudimo neužsisakė, tačiau puikiai pagelbėjo Europos sveikatos draudimo kortelė, kurią rekomenduoja turėti kiekvienam keliautojui.
„Šįkart išvykau per daug „atsipūtusi“. Kiek anksčiau šiemet skridau slidinėti – tąkart buvau įsigijusi draudimą. Kodėl nesusipratau įsigyti šįkart? Sunku pasakyti. Tačiau labai džiaugiuosi, kad Europoje visiškai pakanka sveikatos draudimo kortelės. Reikia ją turėti. Nors tyrimai buvo labai rimti, man niekas nekainavo nei cento“, – pasakojo pašnekovė.