Aistė Simėnaitė – knygos „Svoriomanija“ autorė, iniciatyvos „Pastumdom“ sumanytoja, radijo laidų vedėja, be to, dviejų vaikų mama. Jai niekada nebuvo kilę neigiamų minčių dėl vaiko žindymo viešoje vietoje – anot pašnekovės, juk kalbame apie žmogaus valgymą, natūralų procesą.
„Kai laukiausi pirmojo vaikelio, galvojau, kad nežindysiu viešose vietose – nemaniau, kad galėčiau su savo kūnu elgtis taip drąsiai, todėl nusipirkau žindymo skraistę. Bet kai gimė pirmoji dukra, atsitiko šimtaprocentinis nuogumo nujautrinimas – supratau, kad žindymas ir standartinis nuogo kūno suvokimas labai skiriasi, nes maitinimo metus jis yra absoliučiai neseksualizuojamas. Ši patirtis netgi šiek tiek gyvūniška, paremta natūraliais, prigimtiniais instinktais“, – teigia moteris.
Krūtys mūsų visuomenėje turi ir kitokią prasmę, ši kūno dalis dažnai seksualizuojama – bet pagimdžius Aistės mąstymas pakito, nebeliko minčių nuo pašalinių akių žūtbūt paslėpti maitinimo įrankį.
„Yra vaikas, jam reikia valgyti, o aš turiu maisto. Ir tada staiga pastebėjau, kad mano seni geri bičiuliai vyrai man bemaitinant tai prie lango nueidavo, tai kitų reikalų jiems atsirasdavo. Supratau – žmonės, kurie tuo metu neturi visa keičiančio patyrimo dėl staiga gimusio vaiko, krūtinę suvokia taip, kaip mes ją kultūriškai vakarų pasaulyje įsivaizduojam. Pasikeičiau aš, pasikeitė mano požiūris – veikia ir hormonai, ir kiti dalykai – bet aplinkinių pasaulis sukosi kaip sukęsis“, – šypsosi pašnekovė.
Pastebi vyraujantį konservatyvų požiūrį dėl viešo žindymo
Aistės aplinkoje žmonių, neigiamai žiūrinčių į žindymą viešoje vietoje ar replikuojančių tokį mamų pasirinkimą, nėra, tačiau ji pastebi vis dar vyraujantį konservatyvų požiūrį socialiniuose tinkluose.
„Kai kurios moterys galvoja, kad viešai kūdikį maitinanti mama vilioja vyrus, – sako moteris. – Bet aš pati nė nematau tų kitų moterų, kurios žindo, kaip ir pati žindydama visiškai nepastebiu aplinkinių. Pamenu, prieš susilaukdama vaiko mačiau tokį memą, kaip žindanti mama nutaikė pieno čiurkšlę į ją stebintį nepatenkintą asmenį. Nors tai šaržuota, pagalvojau – norėčiau, kad tokia mama būčiau ir aš.“
Aistė atvirauja – jei parke, kavinėje ar kitoje viešoje vietoje jai kas nors pasakytų įžeidų komentarą, ji pasiustų.
„Problema ne mamoje, o tame žmoguje, kuris mato tokią problemą. Kaip visuomenė turime suprasti, kad kūdikio maitinimas krūtimi yra natūralus procesas ir to bijoti yra nenatūraliai išmokta, – kalba dviejų vaikų mama, pabrėždama, kad mamos poreikis žindyti privačiai taip pat yra absoliučiai priimtinas ir nediskutuotinas. – Taip pat mes kaip visuomenė turime sukurti mamoms ir vaikams pasirinkimą. Man irgi labai patinka įstaigose įkurtos žindymo erdvės, kurios truputėlį pritemdytos. Tiems vaikams, kuriems viskas įdomu, kurie nori viską stebėti, tai sukuria galimybę lengvai ir greitai pavalgyti. Ne viena mama ieško privatumo dėl vaiko, bet daug moterų ieško jo ir dėl savęs.“
Pašnekovė pabrėžia – kiekviena moteris turi savo ribas, kada ji jaučiasi jaukiai ir kada nebe. Kita vertus, vyras ant gretimo suoliukai dažnai yra suaugęs žmogus, todėl dėl jo rūpintis irgi nederėtų.
„Suaugę žmonės su emocijomis turi tvarkytis patys. O mamos turi pasirūpinti tuo mažiausiu, gležnu vaikeliu“, – teigia Aistė.
Požiūris likęs nuo sovietinių laikų
Visuomenė ilgai tikėjo naratyvu, kad nuogas kūnas yra labai blogai, kone nuodėminga. Ir ne tik jis, pastebi Aistė – juk dar visai neseniai paraštėse likdavo seksas, emociniai išgyvenimai, sėkmė, nesėkmė, meilė. Tokie posakiai, kaip „laimė mėgsta tylą“ arba „nesidžiauk garsiai savo laime“, puikiai atspindėjo, o ir dabar kartais atspindi lietuvių požiūrį.
„Lygiai tas pats šleifas velkasi ir dėl viešo žindymo. Tai gana intymus aktas – vyksta mamos ir vaiko susijungimas per maitinimo prizmę. Bet ne visi supranta, kad tai ir švelnumo, artumo, jaukumo momentas – visai ne kaip įprastas kotleto valgymas. O visuomenei vis dar sudėtinga priimti ne tik intymius, bet ir jautrius momentus. Tai, mano galva, yra to paties medalio pusės“, – kalba Delfi pašnekovė.
Aistė pastebi dar vieną labai aktualų niuansą – nuvertintą vyrų vaidmenį. Anot jos, iš vienos pusės mes labai norime prisitraukti vyrus į šeimos gyvenimą, iš kitos – draudžiame įsilieti į jį savo komentarais ir siauru požiūriu.
„Man močiutė pasakojo, kad kai gimė jos sūnus, jo tėtis – mano senelis – nevežiodavo vežimo lauke, nes tai buvo laikome nevyrišku veiksmu. Tai norisi pasidžiaugti, kad per 50–60 metų mes nuėjome super ilgą kelią. Dabar vyrai nori dalyvauti žindymo konsultacijose, gimdyme, jie eina į gimdymo kursus. Mano vyras vaiko skiepų kalendorių žino geriau negu aš – kaip ir tai, ar darželyje dar liko švarių drabužėlių, – šypteli pašnekovė. – Bet net ir norėdamos, kad vyrai įsitrauktų labiau į šeimos gyvenimą, imame juos atstumti.“
Aistė kaip pavyzdį pateikia vienoje „Facebook“ mamų grupėje atsiradusį tėčio įrašą, kuriame jis klausė patarimo dėl dantukų. Šios užsipuolė vyrą, ką jis veikia moterų kolektyve – nors šis tik teiravosi apie vaiko sveikatą.
„Tai nesuvokiama. Taip pat vaiko priežiūros patalpos, į kurias vyrai turi pilną teisę įeiti, bet tada moterys jaučiasi nejaukiai. Turėsime nueiti dar nemažą kelią, kol priimsime faktą, kad tėčiai gali būti lygiai taip pas susikoncentravę į vaiką kaip ir mamos. Juk jie, būdami tame vaiko kambaryje, žiūri ne į kitas mamas, o rūpinasi savo vaiku, – sako ji. – Komentarų vis dar susilaukia ir tie tėčiai, kurie išeina vaiko priežiūros atsotogų. Auksinis dalykas turėti tėtį, kuris pusantrų ar dvejus metus leidžia su vaiku – tai šeimos pasirinkimas, kurį priima du lygiaverčiai suaugę asmenys.“