Dzūkelis, persikvalifikavęs į aukštaitį, keldavo tikrą furorą sausakimšose salėse, net nesistengdamas prajuokinti žiūrovo. Ir nusileidus tai žvaigždei, tapęs verslo žmogumi Vaclovas, 8 metus buvo VGTU alumnų klubo prezidentas ir, regis, be jokių pastangų iki šiol yra išlaikęs pelnytą „Šiupinio” sielos amplua, – telkia buvusius kolegas, kasmet rengia susibuvimus, globoja bėdon patekusius ir negęstančiu optimizmu užkrečia jo akiratin patekusius žmones.

– Galėtumėt rasti ką nors panašaus į „Šiupinį” mūsų kasdienybėje?

– Lietuvai tapus nepriklausoma, mes su Henrita (žmona – D.Š.) remdavome humoristinius konkursus, bet jie greitai išsikvėpė, pasidarė nebeaktualūs, nes visi pradėjo šnekėt bet ką, kas tik ant liežuvio pakliūva: šiurkščiai, įžūliai, įžeidžiančiai ir būtinai su vulgarybėmis ir keiksmažodžiais.

Šiandieniai mūsų humoristai, kitaip tarus, skandalistai, rengiantys net televizines laidas, man visiškai nejuokingi, nors jie už kadro neretai paleidžia aplodismentus ir juoką. Mes didžiausių ovacijų sulaukdavome po kiekvieno pasirodymo, mums nereikėjo imituoti sėkmės. Skirtumas tarp šių ir anų laikų yra ir tas, kad be jokios pagarbos atsiliepiama apie aukščiausias valstybės institucijas ir jų vadovus ,- mes tuo metu negalėjome nė vieno bjauraus žodžio pasakyt.

– Dar prisimenat, nuo ko viskas prasidėjo?

– Kaip man pasakojo šviesaus atminimo mūsų teatro direktorė Vida Montvilienė (ji buvo Vilniaus inžinerinio statybos instituto statybos fakulteto prodekanė) ir maestro Rimgaudas Karvelis, estetikos dėstytojas Algirdas Gaižutis iškėlė mintį, kad institutui reikėtų savos meninės agitbrigados.

Tais laikais tai buvo populiariausias ir, kad ir kaip būtų keista, valdžios toleruojamas žanras visoje Tarybų Sąjungoje, kurio forma galima buvo perduoti bent žiupsnelį teisybės apie šalyje tarpstantį režimą. Lietuvoje vykdavo meninių agitbrigadų konkursas „Tiesos” laikraščio prizui laimėti, iš pradžių tarp kolektyvų rajonuose, o paskui tarp jų nugalėtojų Vilniuje; jį vainikuodavo laureatų pasirodymas tuometiniuose Profsąjungų rūmuose balandžio 1-ąją.

Bet maestro Karveliui, kuriam buvo patikėta suformuoti agitbrigadą, norėjosi daugiau, – profesionalus aktorius vylėsi ta dingstimi suburti studentų estradinių miniatiūrų teatrą.

Tuometis instituto rektorius Aleksandras Čyras tam pritarė, apskritai jis buvo fantastiškas vadovas: visose „Šiupinio” premjerose, visuose koncertuose matydavome jį su žmona. Jis buvo super žmogus, kaip ir akademikas Antanas Kudzys, profesorius Algirdas Čižas, labai vertinę mūsų kolektyvą. Gal ir pelnytai, nes tuo metu „Šiupinys” buvo šviesa.

– Kaipgi jūs ten atsidūrėte?

– Visiškai atsitiktinai. 1975 metais baigiau Lazdijų rajono Šventežerio vidurinę mokyklą ir tais pačiais metais įstojau į Vilniaus inžinerinį statybos institutą. Tų pačių metų spalį ir vyko priėmimas į kolektyvą, kurį organizavo Rimgaudas Karvelis ir šviesaus atminimo aktorius Ferdinandas Jakšys… gerokai pavėlavęs ateinu, pilna salė žmonių, nėra net kur atsisėsti. Kažkam parodžius į vienintelę kėdę, bandžiau sėstis ir taip trenkiausi ant grindų, kad net tamsu akyse pasidarė… O visi kad prapliups žvengti, – pasirodo, nepastebėjau, kad kėde buvo sulūžusi…

Kokio velnio čia atėjau, galvoju, jie dar tyčiojasi iš manęs, o Karvelis iš karto klausia, ką dar galėčiau jiems parodyt. Sakau, Arkadijaus Raikino „V grečeskom zale” („Graikų salėje”) galėčiau suvaidint. Dar neįpusėjus teksto, Karvelis su Jakšiu suplojo rankomis: užteks, tu jau priimtas.

Surinko mus, gal kokių 25 žmonių komandą ir tai buvo estradinių miniatiūrų teatro „Šiupinys” pradžia. Jam vardą sugalvojo šviesaus atminimo Juozas Montvila, Vidos Montvilienės vyras, paskui tapęs ir teatro scenaristu. Įsikūrėme 1975 spalio mėnesį, po pusmečio jau dalyvavome respublikiniame agitbrigadų konkurse, dar po metų tapome laureatais ir ne vienus metus neleidome kitiems šio titulo iš mūsų pasiglemžti.

Rimgaudas Karvelis ir Vida Montvilienė laikėsi strategijos kalbėti ne tik apie studentiškus dalykus, bet atspindėti ir temas, kurios jaudino visuomenę, kitaip tariant, apie daug ką pasakyti, bet pasakyti taip, kad žmonės suprastų mintį, o valdžia neturėtų kaip prisikabinti. Per personažus ezopo kalba galėjom pasakyti daug daugiau, negu buvo galima.

– Kaip buvote kontroliuojami?

– „Šiupinio” programos turėdavo įveikti du slenksčius. Pirmiausia ją pristatydavome meno tarybai. Ją atstovavo šviesaus atminimo teatro kritikė Irena Aleksaitė, docentė Halina Kobeckaitė, profesoriai Algirdas Gaižutis, Algirdas Čižas, docentas Algimantas Nakas ir kiti intelektualai, estetikos ir kultūros žinovai, jie buvo geranoriški mūsų atžvilgiu ir duodavo gerų patarimų.

Paskui reikėdavo pereiti ir komisijos, kurioje dalyvaudavo ir partijos miesto komiteto funkcionieriai, sietą. Jos verdiktą pirmieji sužinodavo mūsų vadovai – Vida Montvilienė ir Rimgaudas Karvelis. Paskui Karvelis ateidavo pas mus ir sakydavo: „Jiems užkliuvo tas, tas ir tas, mes pasakėm, kad „iškooperuosim”, bet mes nieko neišimsim, kaip padarėm, taip ir varysim”. Nieko neišimdavom išvis, ir viskas praeidavo.

– Prisimenu, žmonės laukdavo „Šiupinio” pasirodymo per televiziją kaip kokios šventės.

– Ir iš tiesų didžiausia laimė buvo jo programą pamatyt, jos laukdavo kaip „Tėve mūsų”… Melagių dienos koncertai Profsąjungų rūmuose ant Tauro kalno buvo nemažas įvykis Lietuvos Tarybų socialistinėje respublikoje. Dieninį koncertą (generalinę repeticiją) žiūrėdavo žemesnio rango valdininkai ir tie, kuriems pavykdavo gauti bilietus, o vakarinį, transliuojamą per televiziją, – valdžios tūzai, partiniai ūkiniai darbuotojai ir kiti svarbūs asmenys.

Matydavome sėdint ir partijos pirmąjį sekretorių Petrą Griškevičių, ir ministrų tarybos pirmininką Vytautą Sakalauską ir kt. Paprastai agitbrigados programa užimdavo 10-15 minučių, o visą valandą po jos scenoje viešpatavo studentų estradinių miniatiūrų teatras.

– Jūs ir Vytautas Kupliauskas buvote apdovanoti Lietuvos meno saviveiklos žymūno ženklais, o visam kolektyvui suteiktas liaudies teatro vardas. O kaip „Šiupinio” šlovė pasitarnavo jums kasdienybėje?

– Iki šiol mano amžiaus ir vyresni žmonės mane prisimena, atpažįsta, sako: čia tas „iš pa Utenas”… Tarybmečio deficito laikais, pavyzdžiui, man atsidarydavo durys, kurios likdavo užtrenktos kitiems. Su humoro gaidele klausdavau: na, kaip gyvenat, ką čia paslėpę turit, ir kaipmat mano akyse šiokį tokį išgąstį pakeisdavo juokas: „Ai čia tas humoristas, jam reikia duot, ko jis nori”…

– Kaip baigėsi jūsų karjera „Šiupinyje”?

– Yra viena nuotrauka, kur mes trise: aš, Vytas Kupliauskas ir Rimgaudas Karvelis, ji daryta būtent tą dieną, kai mes atsisveikinome su „Šiupiniu”. Tais metais įvyko pasikeitimų mano gyvenime – vedžiau Henritą ir studentų miniatiūrų teatrui nebegalėjau skirti tiek daug laiko, kiek skirdavome mes, šlifuodami tekstą ir scenas studijų metais.

Taigi apsisprendęs ateinu pas Vidą Montvilienę ir sakau, kad noriu išeit. Ir Kupliauskas, sužinojęs mano sprendimą,sako: „Tada ir aš išeinu”. Pasakiau Karveliui, tas irgi: „Tada ir aš išeinu, „Šiupinys” be jūsų man – ne „Šiupinys”. Taip ir išėjome.

Žinoma, ir po mūsų studentų estradinių miniatiūrų teatras „Šiupinys” gyvavo dar daug metų, bet jo šlovės laikas jau buvo pasibaigęs. Savo vaidmenį atliko ir pasikeitusios aplinkybės, ir viską judinanti Atgimimo dvasia: žmonės drąsiau pradėjo reikšti mintis viešumoje, vadinti daiktus tikrais vardais ir ezopo kalba ėmė trauktis į pašalį.

1995 metais studentų estradinių miniatiūrų teatro „Šiupinys” istorija baigėsi.