Bet kartais pagalvoju: ne, viskas nusibodo – varau tyrinėti!
Vieta – kavinė „Drop Coffee“ Stokholmo SoFo rajone. Žinote SoHo rajoną Niujorke? O čia SoFo – stokholmiška Niujorko rajono versija. Tikrai ne kartą esu sakiusi, kad Švedijos sostinė – tai it koks šiaurės šalių Niujorkas, nes net barška nuo įvairovės, kompleksiškumo, kultūrinių susipynimų ir adaptacijų. Stokholmo jokiais atžvilgiais neapšauna nei Kopenhaga, nei juolab Helsinkis ar Oslas (tik Danijos sostinėje bent man be proto patiko metro – važinėčiau ir važinėčiau be sustojimo, mat stokholmiškį esu tiek atidrožusi, kad naktį pažadinta galėčiau nubraižyti trijų skirtingų linijų žemėlapį).
SoFo – tai frazės Söder om Folkungagatan (į pietus nuo Folkungagatan gatvės) santrumpa. Rajonas puikus tuo, kad yra netoli fantastiškos Slussen teritorijos (jei ten lankysitės, būtinai pakilkite liftu Katarinahissen, kad pamatytumėte lyg skruzdėliukai šmirinėjančius žmones ir iš tolo blizgančius traukinius, tam tikrą ruožą važiuojančius ne tuneliais, o atvira vieta), o tai – kone pats miesto centras. Tai, iš tiesų, yra Stokholmo branduolys, po kurį verta pasivaikščioti – pradėti nuo SoFo ir šiaušti iki Gamla Stan (senamiesčio) arba pradėti nuo Gullmarsplan ir nukulniuoti iki to paties senamiesčio ar dar toliau. Žodžiu, kur norit, ten varykit! Vis dėlto nusigaukite ir iki SoFo – rajono, garsėjančio skandinaviško dizaino parduotuvėmis, vintažinėmis krautuvėmis, restoranais, barais ir rūšinės kavos ruošimo specialistais.
Kavinę pamatau dar iš tolo – šeštadienį ryte, pusę vienuoliktos, ji maloniai dūzgia kaip prislopintas bičių spiečius. Lauke sėdiniuoja šuniukai laukdami kavos su bandele užėjusių nusipirkti šeimininkų.
Lankytojai – visokio plauko vagabondai, vietinė atvykėlių diaspora, kavos mėgėjai, urbanistinė kūrybinė klasė. Atmosfera man primena „Johan och Nystrom“ ir kitus originalius švediškus skrudinimo taškus, kuriais buvau susižavėjusi prieš keletą metų. Deja, po pandemijos minėtų kavinių labai sumažėjo. Tada Stokholme kentėjo ne tik jos, bet ir „Starbucks“: amerikietiško tinklo kavinių Stokholme liko tik trys, bet ir tuo turime džiaugtis, nes, pavyzdžiui, Oslas turi tik vieną, ir tą – oro uoste. Paaiškinimas labai paprastas: Švedijoje ir Norvegijoje yra labai išvystyta vietinės kavos kultūra, todėl amerikiečių tinklas tegali dominti tik tuos, kurie bent retkarčiais panūsta prasiblaškyti arba tiesiog yra amerikietiškos kultūros gerbėjai.
Kaipgi aš be savo cortado – kai dvejoji, kalk cortadito (taip cortado vadina mano draugė, kuri, beje, dabar Floridoje lošia piklbolą – linkėjimai jai). Užsisakau bandelę su šokoladu ir tradicinę švedišką su kardamonu. Kitą šeštadienį čia atsitempsiu sūnų, manau sau. O kodėl nuotraukose regite dar ir sūrio pyragą? Taip, šįkart apžvalgą rašau po dviejų vizitų.
Kalbuosi su sūnumi: „Žinai, atradau tokią fantastišką kavinę.“ – „Aha, kur?“ – „Drop Coffee Mariatorget.“ – „Mam, taigi aš tau dar aštuntoj klasėj sakiau, kad ten gera kava, mano mokykla buvo netoli, ar pamiršai?“ Ponios ir ponai, štai gabusis mano sūnus, rūšinę kavą atradęs dar vidurinėje mokykloje ir jau tada reguliariai eidavęs pirkti cappuccino už savo paties uždirbtus pinigus.
Kava. Paanalizuokime puodelį, kurį ryte ryju akimis. Kaip instagramiška, kokia estetika, o ji juk ne mažiau svarbi už pačią kavą – aš tiesiog dievinu minimalistinius puodelius.
Lėkštutės nereikia, lėkštutė jau perkrautų vaizdą. Mes Skandinavijoje mėgstame minimalizmą, o ne mezginėlius ar kvarbatkas. Sodrios, tolygios spalvos puta. Pieno (šiuo atveju avižų) sluoksnis neperplaktas ir jo nei per daug, nei per mažai. Latte art (piešinys iš putų) man nėra svarbus, tačiau šis liudija apie išlavintą baristos ranką.
Skonis. „Drop Cofee“ visas pupeles skrudina „šviesiu skrudinimu“, nes tokia yra savininkų skonio filosofija – čia panašiai kaip su šokoladu – vieni mėgsta tamsų, kiti pienišką. Šviesų skrudinimą atlikti taip, kad geriant kavą žandikaulio nesutrauktų nuo rūgštumo (žr. aprašymą čia), yra tikras menas, todėl ir tam tikras kokybės ženklas – tarytum šūkis „Mes skrudiname tiktai šviesiai, nes esame profesionalai!“ Kažkiek rūgštelės justi, bet ji taip maloniai susilieja su pienu, kad nėra kuo skųstis. Šviežio skrudinimo kava pasižymi vaisiškesnėmis rūgštumo natomis. Norint kartumo reikėtų rinktis tamsų skrudinimą, kurio, kaip supratote, šita kavinė nesiūlo. „Drop Coffee“ buvo įkurta dar 2009 metais, o šiandien yra žinomiausia Švedijos rūšinės kavos kavinė.
Kepiniai vidutiniški: bandelė su šokoladu gerokai per daug apskrudusi iš viršaus, kaip, beje, ir bandelė su kardamonu. Bet šiaip bandelė su šokoladu maloniai sluoksniuota, šokoladiška ir traški. Geriausios šios rūšies bandelės Stokholme – kavinėje „Brioche“, o iš rūšinės kavos kavinės nepretenzingų kepinių netgi nesitikėčiau ir dėl savaime suprantamų priežasčių – juk visas dėmesys ir investicijos čia skiriamos kavai, o kepiniai – tai kažkas lyg tarp kitko. Sūnui sūrio pyragas labai patiko ir jis neturi priekaištų – nei jam, nei kavai, kurią susiurbia akimirksniu.
Kaina. Stokholme įprasta, kad kava kainuoja apie penkis eurus, o kepinys – dar tiek pat. Taigi, du žmonės kavinėje palieka 20–30 eurų.
Mano vertinimas. Lankantis Stockholme, privalu čia užeiti. Aplinka tokia „tarptautinė“: baristos supranta, bet nekalba švediškai (kaip ir daugelyje labai populiarių miesto kavinių). Taigi, penki kavos puodeliai iš penkių.
Drop Coffee Roasters, Wollmar Yxkullsgatan 10, Stockholm https://www.dropcoffee.com/