„Svarbiausia yra aktyvumas ir pasiryžimas išeiti iš komforto zonos – būtent tai mane atvedė ten, kur esu šiandien“, – sako Vilniuje lyderiaujančioje kosmoso palydovų įmonėje „Kongsberg NanoAvionics“ Palydovų programų direktoriumi dirbantis K. Kerekeš.
Kelias į inžineriją: nuo sporto iki penkių 100-tukų
„Kongsberg NanoAvionics“ yra pasaulinė lyderė mažųjų palydovų gamybos ir misijų paslaugų srityse kurios veikla sutelkta į naujos kartos palydovų platformų kūrimą bei visapusiškų misijos paslaugų teikimą. Kaip pasakoja Kristijonas, jo kelias atsidurti čia nebuvo kryptingai suplanuotas. Pradinėse klasėse mokslų jis nesureikšmino, o laisvalaikį skyrė aktyviam sportui, kurį matė kaip pagrindinę ateities kryptį.
„Tačiau ilgainiui požiūris į mokslą pasikeitė. Supratau, kad nuoseklus darbas duoda rezultatų, todėl nuo aštuntos klasės pradėjau rimčiau žiūrėti į namų darbus ir papildomą žinių gilinimą“, – prisimena K. Kerekeš.
Gimnazijos dešimtoje klasėje jis svarstė apie medicinos studijas, tačiau paskutinę minutę suprato, kad labiausiai jį „veža“ fizika, matematika ir programavimas. Rezultatas – penki valstybiniai egzaminai ir penki šimtukai, kurie, paties Kristijono teigimu, buvo ne naktinio kalimo, o nuoseklaus darbo rezultatas.
Po mokyklos svarstęs net lėktuvų pilotavimą, galiausiai jis pasirinko Mechatronikos studijas Kauno technologijos universitete (KTU).
„Mane domino matyti bei suprasti sistemos ir jos komponentų visumos veikimą“, – sako Kristijonas.
Studijų metais KTU jis ne tik pateko į sustiprintų studijų grupę, bet ir po paskaitų su bendraminčiais konstravo robotus, dalyvavo hakatonuose. Būtent ši savarankiška veikla padėjo sukaupti vertingą patirties bagažą.
Šuolis į NASA: nuo baimės iki „kosminių“ tyrimų
Pirmame kurse įvykęs susitikimas su NASA Ames tyrimų centro vadovu Gary Martinu paskatino Kristijoną rimtai apsvarstyti karjerą kosmoso srityje. Nors tapti astronautu gyvenant ne kosmoso valstybėje atrodė nerealu, pati tema jaunuolio nepaleido. Išvydęs kvietimą stažuotei NASA, jis nepuolė stačia galva – visus metus kryptingai gilino žinias, rinko sertifikatus ir rekomendacijas. Vaikiną vedė motyvacija, o supratimas apie kosmosą plėtėsi.
Antrame kurse sėkmingai įveikęs atranką, Kristijonas išvyko į Kaliforniją stažuotis NASA.
„Pati stažuotė Silicio slėnyje buvo ne tiek apie inžineriją, kiek apie kultūrą, ambicijas ir pasaulėžiūros praplėtimą“, – teigia pašnekovas.
Ten K. Kerekeš dirbo prie biochemijos projekto – modeliavo sistemą, kaip Marse organines atliekas paversti energija ir maistinėmis medžiagomis (dumbliais). Nors tai nebuvo tiesioginė Kristijono studijų sritis, ši patirtis, charizmatiškas mentorius ir tarptautinė aplinka jį „užvedė“: grįžo į Lietuvą lyg ant sparnų, tiksliai žinodamas, kad jo vieta yra kosmoso industrijoje, kad nori save čia realizuoti kaip inžinierius.
Karjeros pradžia „NanoAvionics“: startuoliškas „vaibas“
Grįžęs į Lietuvą tęsti studijų trečiame kurse, jaunuolis pradėjo domėtis galimybėmis, kur save realizuoti baigus studijas. Taip Kristijono akiratyje atsidūrė „NanoAvionics“. Sulaukęs įmonės atstovų skambučio ateiti pas juos dirbti, Kristijonas tąkart atsisakė savo svajonės, motyvuodamas, kad šiuo metu nori susitelkti į studijas.
Gavęs bakalauro diplomą ir padirbėjęs automobilių komponentų gamykloje, kuri buvo puiki inžinerinė mokykla, 2019-ųjų vasarą jis pagaliau prisijungė prie „NanoAvionics“ ir persikėlė į Vilnių.
Taip prasidėjo, kaip Kristijonas įvardija, jo „NanoAvionics“ nuotykis, kuris tęsiasi jau septynerius metus. Tuo metu įmonė dar nebuvo tokia milžiniška – dirbo apie 50–60 žmonių. Tuomet procesų ar formalumų įmonėje beveik nebuvo – vyravo tikras startuolio „vaibas“.
K. Kerekeš dirbo inžinieriumi 7–9 žmonių komandoje, kuri buvo atsakinga už konkretų produktą – mažąjį raketinį variklį (propulsijos sistemą). Turėjo paversti egzistuojančius prototipus komerciniu produktu.
„Nors pradėjau nuo grynų inžinerinių užduočių ir skaičiavimų, greitai pajutau, kad galiu padėti komandos vadovui struktūruoti darbus, juos planuoti, diegti progreso sekimą, tikėdamas, kad toks kryptingumas padės greičiau pasiekti rezultatų“, – pasakoja pašnekovas.
Kai po metų komandos vadovas nusprendė palikti įmonę, jis rekomendavo Kristijoną užimti produkto vystymo komandos vadovo rolę.
„Tai buvo netikėtas ir drauge intriguojantis iššūkis. Taip, būdamas labai jaunas, išdirbęs įmonėje vos metus, perėmiau atsakomybę už produktą, komandą ir santykius su klientais. Dirbau ir lygiagrečiai mokiausi būti lyderiu: priimti sprendimus, valdyti rizikas, atsiskaityti vadovybei bei klientams“, – pasakoja K. Kerekeš.
Lūžis: kai inžineriją keičia procesų valdymas
Po pusantrų metų intensyvaus darbo paaiškėjo, kad nors produktas buvo sėkmingai išvystytas, jo komercializuoti nepavyks. Projektas buvo archyvuotas, o komanda išskirstyta po kitus departamentus. Kristijonui tai buvo sunkus, tačiau daug pamokų davęs laikotarpis.
„Supratau, kad inžinerija, nors labai patinka, nebūtinai bus ta sritis, kurioje save realizuosiu. Mane motyvuoja galimybė matyti, kaip susidėlioja mechanizmas: kaip veikia procesai, kaip įsitraukia žmonės ir kaip su komanda galima pasiekti kur kas daugiau nei individualiai“, – atvirauja jis.
Taigi K. Kerekeš perėjo į procesų valdymo sritį būtent tada, kai įmonė sparčiai augo. Reikėjo suvaldyti chaosą ir sukurti struktūrą organizacijai, kurioje darbuotojų skaičius šoktelėjo virš 200.
„Tai buvo milžiniškas iššūkis – teko derinti kelių skirtingų departamentų vizijas ir ieškoti bendro vardiklio, išgryninti procesus. Visa tai truko mažiausiai 1,5 metų – suformavome struktūrą, kuri būtų logiška ir atitiktų išaugusios organizacijos poreikius. Esu laimingas, kad ta struktūra didžia dalimi išliko ir veikia iki šiol“, – sako pašnekovas.
Sisteminė inžinerija: nuo idėjos iki palydovo orbitoje
Įmonę įsigijus Norvegijos milžinei „Kongsberg“, Kristijonas galutinai susikoncentravo į projektų valdymą ir tapo Palydovų programų direktoriumi.
„Tai ilgas kelias nuo to jauno inžinieriaus, kuris per darbo pokalbį sakė, kad po penkerių metų save mato kaip patyrusį specialistą, į kurį visi kreipiasi patarimo. Realybė pasisuko kitaip, tačiau būtent vadovavimas programoms ir sisteminis matymas tapo mano sritimi“, – pasakoja jis.
Kristijoną žavi „Kongsberg NanoAvionics“ verslo modelis – vertinant kosmoso aptarnavimo grandinę, jie dirba aukščiausiame sistemų lygmenyje. Darbuotojai ne tik kuria komponentus, bet ir integruoja juos į vientisą sprendimą, kuris turi išgyventi atšiaurioje kosmoso aplinkoje.
Darbas apima visą palydovo gyvenimo ciklą: nuo pirmųjų brėžinių iki palydovo duomenų parsiuntimo iš orbitos.
„Gebėjimas paversti sudėtingiausias klientų idėjas veikiančia realybe yra didžiausia motyvacija tiek man, tiek visai komandai“, – sako Palydovų programų direktorius.
Kertinės misijos ir asmenukės iš kosmoso
Kaip pasakoja Kristijonas, per septynerius metus įmonėje įvyko keli projektai, tapę tikrais lūžio taškais:
-
NASA „Solar Sail“ (Saulės burė). Milžiniškas inžinerinis iššūkis – sukonstruoti palydovą, kuris orbitoje iš mikrobangų krosnelės dydžio platformos išskleistų 80 kv. m ploto saulės burę. „Teko matyti nuotraukose, kaip tas mechanizmas atrodo kosmose, tai išties pribloškiantis vaizdas“, – sako Kristijonas.
-
MP42 misija („Selfie Stick“). Ši misija suteikė fizišką įrodymą – palydovas nufotografavo save kosmoso fone. Tai ne tik atvėrė duris į didesnių mikro palydovų rinkos segmentą, bet ir suteikė didžiulį emocinį pasitenkinimą visai komandai.
„Inžinerine prasme visada įdomu kurti kažką naujo ir unikalaus. Tačiau ekonomine prasme mes siekiame nuspėjamumo. Mūsų tikslas – iš unikalių dizainų sukurti palydovus, kuriuos būtų galima gaminti serijiniu būdu“, – paaiškina pašnekovas.
Kaip pavyzdį jis pateikia „SpinLaunch“ projektą, kuris keičia kryptį: darbuotojai turi kurti nebe vienetinius produktus, o palydovų spiečius, kuriuos gamybos komanda galėtų gaminti serijiniu būdu, išlaikydama aukščiausią kokybę.
Darbas su pasauliu: nuo Japonijos iki Amerikos
Nors pagal būdą Kristijonas save laiko introvertu, jo darbe tenka itin daug komunikuoti su klientais iš viso pasaulio, ypač kai situacijos tampa įtemptos.
„Kiekviena kultūra turi savo specifiką: amerikiečiai, vokiečiai ar japonai į problemas žiūri skirtingai“, – pastebi jis.
Pasak Palydovų programų direktoriaus, vieniems svarbiausias yra rezultatas bet kokia kaina, kitiems – minimalus funkcionalumas, bet kuo greičiau ir pigiau.
„Mano atsakomybė – pajusti tas intencijas, suprasti, ko šalys iš tiesų siekia, ir rasti sąžiningą kompromisą. Didžiausias atlygis šiame darbe yra tas malonus jausmas, kai po savaičių derybų pavyksta rasti išeitį situacijoje, kuri atrodė neišsprendžiama“, – sako K. Kerekeš.
Jis džiaugiasi galėdamas padėti tiek klientui, tiek savo komandai išspręsti sudėtingas krizes. Kristijonas atviras – kartais optimalių sprendimų tiesiog neegzistuoja, tad tenka ieškoti kompromisų, kuriems klientas turi nusiteikti: pavyzdžiui, kad projektas kainuos brangiau ar užtruks ilgiau.
„Tokios situacijos priverčia išeiti iš komforto zonos ir išmokti kažką naujo“, – patirtimi dalijasi pašnekovas.
Dabartiniam jaunimui jis turi vieną pagrindinį patarimą: naudotis kiekviena galimybe.
„Jei jauti, kad kažko trūksta – užpildyk tą spragą mokydamasis ar rinkdamas reikiamą patirtį, o jei jauti, kad turi pamatą – nebijok juo kliautis, imdamas naujas galimybes. Rinkis daryti tai, kas tave motyvuoja ir intriguoja, net jei tai kelia didžiulį jaudulį. Svarbiausia yra aktyvumas ir pasiryžimas išeiti iš komforto zonos – būtent tai mane atvedė ten, kur esu šiandien, – sako K. Kerekeš, pridurdamas, kad kosmosas nėra kažkas tolimo ir nepasiekiamo, tai yra įprasta inžinerija unikaliausioje aplinkoje.
Pranešimą parengė Kongsberg NanoAvionics. Už pateiktos informacijos atitikimą tikrovei ir teisėtumą atsako pranešimo rengėjas.