„Pirmiausia grybai atsiranda feisbuke, paskui – turguje, o tik tada dzūkai jų patys paragauja“, – sakė patyręs grybautojas Juozas, prekiaujantis miško gėrybėmis prie Vilniaus–Druskininkų plento. Voveraičių šiemet dar nerado, nors vietas, kur šie grybai kasmet pradėdavo dygti anksčiausiai, jau spėjo patikrinti ne kartą.
Paklausęs jo patarimo šeštadienio rytą grybų ieškojau ne miške, o Druskininkų turguje. Jeigu ten jų pamatysiu, tada ir į girią verta išsiruošti.
„Nėra grybų, dar neradau. Sausa tose vietose, kur voveraitės dygsta. Tik dabar, kai kelias dienas gražiai palijo, galima bus tikėtis po kelių dienų kažką rasti“, – pasakojo turgaus pakraštyje gražiai prisirpusias žemuoges ir pernykščio derliaus džiovintus baravykus pardavinėjusi moteris.
Už stiklinę mišku dar kvepiančių žemuogių ji prašė 5 eurų. Tokią pat kainą mačiau užrašytą arba girdėjau iš pardavėjų, kur bepasisukčiau, tarsi visi būtų susitarę.
„Jau atpigo, dar vakar buvo šeši. Nes uogų jau daugiau, lengviau pririnkti, todėl visi jų turi“, – kalbėjo daržovėmis ir uogomis prekiaujantis vyriškis.
Iš tolo mane pastebėjusi ponia Stasė, kurią gegužės pradžioje šnekinau apie bobausius, moja prieiti artyn.
„Dar kartą parašysi mano pavardę – užmušiu. Paskui visi juokiasi, kad padarei iš manęs žvaigždę. O aš nenoriu“, – sakė pardavėja.
Pažadu ponios Stasės pavardės straipsnyje neminėti, bet visai palikti ramybėje jos negaliu, nes ji vienintelė visame turguje turi šviežių voveraičių. Iš pradžių net ir kainos nenorėjo sakyti, kad greičiau atstočiau. Teko pažadėti, kad tikrai jas pirksiu, ir tik tada sužinojau, kad už nedidelį plastikinį kibirėlį teks mokėti 8 eurus.
Vėliau, pakeliui namo, specialiai sustojau prie vienos Leipalingio miestelio parduotuvės ir paprašiau iš matymo pažįstamos pardavėjos pasverti mano pirkinį. Tada ir sužinojau, kad įsigijau lygiai 300 gramų voveraičių, tad kilogramas jų kainuotų beveik 27 eurus.
Paklausta, kur tų grybų pririnko, kai niekas turguje jų dar nematė, ponia Stasė pajuokavo, kad užaugino savo balkone. Bet kartu su ja už prekystalio stovėjusi jaunesnė kolegė buvo atviresnė.
„Viečiūnų miške pririnktos. Buvo tik vienoje vietoje, ant kalniuko“, – pasakojo pardavėja.
Iškart po manęs šviežiomis voveraitėmis susigundė dar viena pirkėja, o kai kurie, išgirdę kainą, net atsitraukdavo žingsnį atgal.
„Vis dėlto grįšiu ir nusipirksiu, jeigu dar liko. Savaitę poilsiavome Druskininkuose, sekmadienį jau išvažiuojam, todėl nuodėmė grįžti namo neparagavus labiausiai dzūkiškų grybų, kai jie jau pradėjo dygti. Šviežių bulvių, svogūnų laiškų ir krapų jau nusipirkome. Kepsim su spirgučiais, pačiu įprasčiausiu būdu. Tik kainos žmonai nesakysiu, geriau pameluosiu, kad vaikščiojau po mišką ir pririnkau, kol ji mėgavosi grožio procedūromis“, – kalbėjo vilnietis Rokas, abiejose rankose laikydamas pirkinių krepšius.