Užsieniečiai sudaro beveik 13 proc. sostinės gyventojų
Per pastaruosius penkerius metus užsieniečių skaičius Lietuvoje šoktelėjo nuo 87,3 tūkst. (2020 m.) iki 217 tūkst. (2025 m.), rodo Migracijos departamento duomenys. Šiuo metu 36,2 proc. visų Lietuvoje esančių užsienio kilmės gyventojų gyvena Vilniuje. Didžioji dalis jų – iš Baltarusijos, Ukrainos, Rusijos ir vidurio Azijos valstybių: Indijos, Uzbekistano, Tadžikistano, Turkijos, Azerbaidžano, Pakistano.
Vilniaus miesto savivaldybės duomenimis, 2026 m. sausio mėnesį užsienio kilmės gyventojų skaičius Vilniuje pasiekė 78,5 tūkst. arba daugiau nei 12,9 proc. savivaldybės gyventojų (iš jų apie 61 tūkst. – ne ES valstybių piliečiai).
„Vilniuje įsikūrę užsienio kilmės gyventojai yra atvykę iš daugiau nei 140 šalių. International House Vilnius duomenimis, didžiausia dalis (31,8 proc.) sostinėje įsikūrusių užsienio kilmės gyventojų į Vilnių atvyko darbo tikslais, 21,5 proc. – studijuoti, 20,3 proc. – dėl politinių priežasčių“, – duomenis pateikia G. Grubinskas.
Pagrindines savivaldybės teritorijoje gyvenančių užsieniečių bendruomenes sudaro baltarusiai (24,6 tūkst.), ukrainiečiai (20,5 tūkst.), rusai (7,9 tūkst.), indai (1,9 tūkst.), uzbekai (1,9 tūkst.), tadžikai (1,4 tūkst.), turkai (1,4 tūkst.), azerbaidžaniečiai (1,4 tūkst.), pakistaniečiai (1,2 tūkst.) bei kitų šalių piliečiai ar asmenys be pilietybės.
Vietoj nuolatinio leidimo gyventi Lietuvoje renkasi laikiną
Vilniaus miesto savivaldybės ryšių su žiniasklaida specialistas Gabrielius Grubinskas „Delfi“ pažymi, kad šiuo metu galiojanti teisinė bazė reikalauja kalbos mokėjimo lygio iš užsieniečių, siekiančių nuolatinio leidimo gyventi Lietuvoje, įprastai – po penkerių metų.
Vis dėlto, anot jo, statistiniai duomenys rodo, kad asmenys verčiau renkasi pratęsti laikiną leidimą gyventi ne vieną kartą ir nesirenka prašyti nuolatinio.
„Pernai metų duomenimis, iš 61 tūkst. Vilniuje gyvenančių užsienio kilmės gyventojų, 41 tūkst. gyveno su laikinuoju leidimu gyventi Lietuvoje“, – patikslina jis.
G. Grubinskas taip pat pažymi, kad išduodant laikiną leidimą gyventi, nereikalaujama kalbos mokėjimo lygio.
„Tokia situacija lemia, kad asmenys, vis atsinaujindami laikinus leidimus, nemoka ir nesimoko lietuvių kalbos, o tai apsunkina ne tik bendravimą su priimančia bendruomene, bet ir naudojimąsi įvairiomis paslaugomis, mažina integracinių priemonių veiksmingumą“, – aiškina „Delfi“ pašnekovas.
Anot jo, vilniečių apklausa parodė, kad jeigu daugiau užsieniečių kalbėtų lietuviškai, tai mažintų socialines įtampas.
Ar neužtenka dabartinio valstybės lygio reguliavimo?
Nuo šių metų daliai aptarnavimo sektoriuje dirbančių užsieniečių taikomas A1 lietuvių kalbos mokėjimo reikalavimas. G. Grubinskas, komentuodamas, ar tokios priemonės, kalbant apie užsieniečių integraciją, neužtenka, pirmiausia pažymi, kad šioje vietoje susipina migracijos ir integracijos politikos bei nacionalinis ir savivaldos lygmenys.
„Reikalavimai dirbantiems neapima visų užsienio kilmės gyventojų ir labiau yra aptarnavimo srities reguliavimo klausimas. Jei kalbame apie lūkestį integracijai, tikslas būtų, kad daugiau nei trejus metus Lietuvoje pragyvenęs asmuo turėtų bent bazinius lietuvių kalbos pagrindus, kurie yra svarbūs įsiliejant į vietos bendruomenę, naudojantis švietimo, sveikatos, socialinėmis bei kitomis paslaugomis“. – teigia jis.
Savivaldybės atstovas įsitikinęs, kad augant užsienio piliečių skaičiui, būtina stiprinti integracijos priemones, siekiant išvengti kitų valstybių blogųjų praktikų, kai nekontroliuojama imigracija ir integracijos priemonių trūkumas sukelia socialines įtampas tarp skirtingų bendruomenių.
„Delfi“ pašnekovo vertinimu, savivaldybėms apskritai būtų daug lengviau, jei nacionaliniu lygiu būtų parengta integracijos strategija.
„Ir joje būtų keliami nacionalinio lygio efekto ar rezultato rodikliai, kurie ne tik nubrėžtų strategines kryptis, bet ir padėtų pasirinkti palyginamus integracijos rodiklius“, – įžvalgomis dalijasi savivaldybės atstovas.
„Šiandien kiekviena savivaldybė bando rengti savuosius“, – priduria jis.
Pokytį siūlo įtvirtinti įstatymu
Dar gegužės mėnesį Vilniaus miesto meras Valdas Benkunskas socialinio tinklo paskyroje rašė, kad ne Europos Sąjungos piliečiams, praleidusiems 3 metus Lietuvoje ir planuojantiems likti gyventi ilgiau, lietuvių kalba – būtina.
„Tokiu principu siūlau stiprinti mūsų migracijos politiką. Prieš mėnesį Vidaus reikalų ministrui Vladislavui Kondratovičiui pasiūliau imtis lyderystės ir šį principą įgyvendinti, deja, šis pasiūlymas mandagiai atgulė į stalčių“, – dėstė jis.
„Galbūt ministro lyderystei šiuo klausimu pritrūksta visuomenės palaikymo, todėl nusprendžiau telkti piliečius palaikančius šią idėją. Girdžiu ir mūsų vilniečius, kurie aiškiai sako – migracijos politika turėtų būti dvigubai griežtesnė nei yra šiandien“, – pridūrė miesto meras.
V. Benkunskas taip pat pažymėjo,kad gegužės 4 d. prasidėjo jo iniciatyva, kviečianti pasirašyti už principą, kurį jis siūlo įtvirtinti įstatymu.
„Tokios nuostatos atsiradimas paskatintų mokytis lietuvių kalbą tuos, kurie planuoja savo ilgalaikį gyvenimą Vilniuje. Priešingu atveju, net ir kuriant naujas kalbos mokymosi priemones – jų poveikis liks ribotas“, – rašė jis.
Priemonių imamasi ir valstybės lygiu
„Delfi“ taip pat susisiekė su Vidaus reikalų ministerija, kurios teiravosi, ar ji mato galimybę tokius reikalavimus įtvirtinti nacionaliniu lygmeniu, pažymėjo, kad Vyriausybė jau pritarė Seime svarstomam Seimo narių registruotam įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ pakeitimo projektui.
„Vyriausybės išvadoje pritarta, kad užsieniečiai, pragyvenę Lietuvoje ilgiau nei 5 metus ir besikreipiantys dėl leidimo laikinai gyventi keitimo, turėtų pateikti dokumentus, patvirtinančius, kad jie moka lietuvių kalbą, taip pat pasiūlyta reikalavimą pateikti lietuvių kalbos mokėjimą patvirtinančius dokumentus taikyti kuo platesniam užsieniečių, pragyvenusių Lietuvos Respublikoje 5 metus, ratui“, – priduria ministerija.
Vis dėlto VRM tai pat atkreipia dėmesį, kad reikalavimo mokėti lietuvių kalbą nebūtų galima taikyti užsieniečiams, turintiems leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kurių išdavimo pagrindai nustatyti ES teisėje.
„Pavyzdžiui, aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą ketinantiems dirbti užsieniečiams ir kitiems asmenims“, – priduria ministerija.
VRM taip pat atkreipė dėmesį į kitas priemones kalbinei integracijai didinti, kurių imamasi valstybės lygiu.
„Kultūros ministerija, kuriai pavesta formuoti valstybinės kalbos politiką ir kuri yra atsakinga už valstybinės kalbos vartojimo kontrolę, (…), kartu su kitomis suinteresuotomis institucijomis – Vidaus reikalų ministerija, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, Valstybinės kalbos inspekcija, Užimtumo tarnyba, Migracijos departamentu, Lietuvos savivaldybių asociacija ir kt.) – kuria kalbinės ir sociokultūrinės integracijos užsieniečiams sistemą bei vertina galimybes ją ar atskiras jos dalis pritaikyti kitoms tikslinėms grupėms“, – patikslina VRM.
Pokytis negali būti greitas
Anot ministerijos, svarbu sukurti ir įgyvendinti efektyvią užsieniečių lietuvių kalbos mokymo ir sociokultūrinės integracijos sistemą, plėtoti turimas ir diegti trūkstamas integracijos priemones.
„Vis dėlto toks pokytis negali būti greitas, jį reikia diskutuoti su institucijomis bei kitais suinteresuotais subjektais“, – pažymi VRM.
„Tokio reikalavimo negalima pradėti taikyti iš karto – visų pirma reikia infrastruktūros ir galimybių visiems užsieniečiams, gyvenantiems Lietuvoje, mokytis lietuvių kalbos“, – priduria institucija.