Ir aš nežinau kas mane verčia rašyti ką rašau, bet tai bus vienas iš dviejų dalykų. Arba mano pirštų galus dabar valdo ir klavišus beldžia ta mano smegenų dalis, kuriai svetimo skausmo nebūna. Arba… Arba tiesiog atėjo pavasaris, o aš per greitas įsimylėti. Nesvarbu kuri priežastis yra tikroji.
Bet pakalbėkime apie „God of War Sons of Sparta“, kaip apie gerą žaidimą? Visi kas spardė berniuką, buvo teisūs. Ir pakalbėsime. Bet tik po to, kai trumpai pristatysiu kas tai per nuotykis ir kodėl visi jo nekenčia.
Vos gavęs žaidimą įrašiau pirmą jo žaismo valandą ir prikalbėjau dalykų, kurie patiko ar nepatiko, bet visumoj, tą dieną, prasmės žaidimo egzistencijai dar nemačiau.
Tiesą sakant, per prizmę to, kas šis žaidimas yra, to prasmės nematau ir šiandien, bet šiandien matau ir prasmę, kurioje žaidimas vertas būti. Be abejo, ji neturi nieko bendra su „God of War“ ir labai daug ką bendro su retro-nostalgija.Įrašinėdamas tą video kelis syk net žiojausi pakomentuoti ką apie žaidimą galvoja originalaus „God of War“ kūrėjai, nes giliai širdyje jutau – juos šis žaidimas užgaus labiausiai.
Jau po kelių valandų apie Spartos Sūnūs pasisakė ir jų visų tėvas David’as Jaffe. Jis pasakė, kad žaidimas neatspindi licencijos, yra monotoniškas ir nuspėjamas, kad jo vartotojo sąsaja nesąmonė, kliuvo ir veikėjų balsams, dialogų kokybei, vizualiniam pasaulio dizainui.
Dėl paskutinio punkto, beje, su David’u mielai pasiginčyčiau, jei tik jis ginčytųsi su manimi, bet visos kitos jo pastabos buvo tai, ką būtent iš jo tikėčiausi išgirsti.
Nes… Na jis sukūrė „God Of War“. O aš leidžiu dėl jo seiles nuo pirmo žaidimo. Juk man gali atrodyti, kad to pakanka, kad vienas kitą šiek tiek suprastume.Tai kai jau tėvukas diržu per kuprą prasiėjo, tai ir visas kiemas sulėkė vaikio spardyt. Iš perspektyvos rūsčių karo dievų, beje, pelnytai. Bet šiaip – visai nepelnytai.
Žaidimas nėra tragedija. Tragediją iš jo padarė kostiumai. Na tie žmonės kurie nutarė, kad šiam žaidimui lemta būti, kad jis būtinai turi naudoti GoW intelektines teises, kad jam nereikia naujo logotipo, kad jo nereikia reklamuoti, kad jį reikia išleisti tiesiog į niekur ir tikėtis, kad slaptas startas duos rezultatų. Gal ir davė, nors nuomonių spekuliantai net nespekuliuoja menamos šio žaidimo sėkmės, nė nepaisant fakto, kad jo kūrybos biudžetas buvo akivaizdžiai kuklus.
Žaidimo išleidimas kaip ir geru laiku visai nutiko, išskyrus, kad jam nebuvo pasiruošta. Nei prieš startą, nei po jo – kažkokių bandymų apvaldyti žaidėjų nusivylimą, man neteko matyt lyg šiolei. Na grynai toks nemalonus prieskonis susidaro, kūdikio išmesto į konteinerį. Bet jei tame konteineryje kuisitės…Tai tas kūdikėlis išaugs į labai net simpatišką berniuką.
Nelabai įsimintiną, ne labai sumanų, ne labai stiprų, bet labai mielą, jaukų ir malonų. Ne visom progom, žinoma, o tik toms, kai tų emocijų ir malonumų reikia. Taigi, žaidimas pasirodo prieš pat „valentinkę“, be jokio išankstinio anonso ir visi kas netingi jį sudaužo.
Metacritic’e jis renka vos 65 balus (jei vadintųsi tiesiog „Sons of Sparta“, rinktų 70 laisvai) ir tai vienas tų retų atvejų, kai žaidėjai sutinka su kritikais, patys sunešdami vos 60 balų. Taigi, kas liečia žaidėjus – berniukai užgavo visus. Jie taip pat užgavo kūrėjus, kūrusius originalų žaidimą, bei kūrėjus – kūrusius šį.
Aistros darbas ir meilės vaisius (turi žaidimas to požymių), bet nesuprastas ir išniekintas, visų pirma tų, kurių darbas – jį globoti. Visa kita su žaidimu nėra taip blogai, kaip pati jo išleidimo strategija, bet apie tai sunku burnoti, tad pelnytai ar nepelnytai žmonės tiesiog keikia kūrinį. Vėlgi, teisėtai. Jei ant pakuotės rašai koldūnai su mėsa, o į koldūnus dedi soją, tai… …eik velniop. Ir tiek tų kalbų.
Kaip ten bebūtų. Prabėgo neapykantos savaitė, paskui atėjo apatija, užmaršumas atleidimas ir grįžimas prie žaidimo. Ir jis buvo labai malonus. Visų pirma, žaidimo dizainas gan parankus tam, kad jį pamirštum. Čia groja, tas netobulas Metroidvania elementas, sulaukęs kritikos už pilkumą. Bet tas pilkumas ir turi tą tikrą retro dvasią, visų tokiu tipo žaidimų, kurių kas senesni žaidė dešimtis, bet nė vieno neprisimena.
Šiandien gali susidaryti toks įspūdis, kad kažkada buvo laikai, kai rinkoje pasirodydavo vienas ar du žaidimai per metus. Taip niekada nebuvo, bet toks įspūdis lieka, nes tie du žaidimai yra tie, kuriuos visi atsimena. Šimtų kitų žaidimų neatsimena niekas. Tiesą sakant, žvelgiant į tai kas vyksta dirbtinio intelekto „menų“ pasaulyje, nori nenori prisimeni, kad industrija turėjau daugiau nei vieną etapą, kai joje karaliavo šlamštas ir kičas.
Na buvo klonų karų epocha, kai paskelbus kažkokį žaidimą kurio visi laukia, visi kas jo nelaukia, bando sukurti jo kopiją ir pasivėžinti ant tos bangos. Ir mes tų klonų prižaidę dešimtis ir kai kurie jų buvo mums asmeniškai labai geri ir įdomūs. Tik pamirštami. „God of War Sons of Sparta“ yra būtent toks žaidimas. Arba tiksliau – jis tokiu tampa, jei pasirenki jį taip žaisti. Bet prieš tai…
Turėsit tapti berniuku. Žaidimas nors ir parėdytas Metroidvania principu, realiai toks net nėra. Jei būti sau visai atviriems, retro epochoje, daugybė žaidimų turėjo to požymių. Iki dviejų žaidimų, kurių savybės suformavo šį žanrą („Metroid Prime“ ir „Castlevania“) ir po jo. Ne veltui tie, kam 40+ žaidimų lygius iki šiol vadina kambariais, net jei tas kambarys – stadionas pilnas kiaulių su šratiniais šautuvais.
Daugybė buvo žaidimų tuo metu, apie vaikščiojimą kambariais ir žinojimą į kurį kambarį, kada ir ko eiti. „God of War Sons of Sparta“, realiai yra būtent tas žaidimas, tik berniuką žlugdo noras būti vyru. Tuo noriu pasakyti, kad normaliu sudėtingumo lygiu žaidimas nėra racionalus. Kovos sistema nei primena „God of War“, nei yra žanre, nei yra kietai sukalta. Ji tiesiog yra, o su ja yra gražių animacijų ir šiek tiek pikselių mėsos.
Galvosūkiai? Ne per gudrūs, ne per sudėtingi, šiek tiek nesąžiningi savo noru kalinti žaidėją laiko spąstuose (to reikia, kai su dizainu kažkas neišeina). Sprendžiasi, bet ne džiugina. Platform elementas, na bėgiojimas, šokinėjimas ir ritinėjimasis – veikia smagiai. Jei pultelis patogus, bet tarkim žaidžiant su „PlayStation Portal“ – keikiaus.
Na bet „DualSense“ pultelį visi turi, tai su juo žaisti visai smagu, lipšnus tas jaunas Kratos ir grakštus, o lygių dizaino iššūkiai nėra baisūs. Bet problema ir yra tame, kad visos nešančios sistemos, ne tik, kad nėra tobulos, bet ir negeneruoja iššūkio. O kai iššūkis atsiranda (labai laiko suvaržytas galvosūkis, ar rimtesni sutikti priešai), dažnas žaidėjas, kuris jau ir taip dvejoja dėl žaidimo, vargu ar ras motyvaciją savarankiškai jame augti. Vardan ko? Kad rytoj jį mestų? Taip ir aš po to savo sugrįžimo, įmerkiau kokias penkias valandas, iš kurių vieną, paskutinę sugaišau kažkokią varną daužydamas.
Daužau ją ir galvoju, o kokio velnio aš čia ardausi? Atsidarau nustatymus ir padarau tai, ko šiaip, gyvenime žaidime nesu daręs – numušu sudėtingumo lygį į žemiausią. Jis vadinasi „Boy“ arba berniukas. Ir tada žaidimas tampa berniuku, aš tampu berniuku kuris tokius žaidė ir mudu abudu gerai leidžiam laiką.Kodėl? Nes žaidimas tapo būtent tuo retro žaidimu, kuriuos visus taip mėgau, bet buvau pamiršęs.
Požemiai, istorija, monstrai, kambariai, skrynelės, kova – visa tai fenomenaliai išpildytame „pixel art“ pasaulyje, su turtingais ir gausiais galiniais fonais, su puikia fonine muzika, jos gausa ir įvairove, nuo retro „chiptunes“ iki įprastų simfoninių džiaugsmų. Neberūpi jau taip ir istorija, ar palengva atsėlinęs suvokimas, kad čia nebus dieviškų darbų, tik vargšas Vasylis ir jo ryžtas tapti vyru.
Kas būtų išgelbėję žaidimą mano širdyje?Na, tai jį jau išgelbėja sudėtingumo lygio numušimas iki vyrą žeminančio, bet berniuką džiuginančio. Taip pat, kažkuriuo metu pradėjau mintyse „girdėti“ originalų Kratos balsą dialoguose ir šie tapo geresni. Juose tikrai įkoduota Kratoso, kaip kalbėtojo esmė. Nedaugžodžiauja, yra atviras ir konkretus. Bet labiausiai turbūt žaidimą būtų išgelbėjęs pačių jo kūrėjų („Mad Cat Studios“) pasinėrimas į tai, kas iš tiesų buvo „God of War“.
Kaip ne kaip, tai žaidimas sukaltas iš kelių populiarų žanrų ir taip suformavęs savąjį. Ir jis turėjo savo dvasios centrą. Mano asmeniniu įsitikinimu, ypač klasikiniai žaidimai, turėjo fenomenalų lygių dizainą ir mįsles. Jos buvo kompleksinės, daugialypės, hibridinės, bet svarbiausia visą apimančios.
Tas pats galvosūkis galėjo būti sprendžiamas valandų valandas, tris galvosūkiai virsdavo vienu dideliu, o tris dideli – masyviu pasaulį keičiančiu sprendiniu. Žaidimo pasaulis it galvosūkių dėžutė, kurią norėdamas atidaryti randi pirmą galvosūkį, o jo sprendinys užmena vis naujų mįslių, kol atrandi jos centrą. Mano galva šio vienintelio bruožo būtų pakakę, kad užkariauti fanų širdis ir tą padaryti dviem frontais, nes tokia pasaulio konstrukcija, būtų buvusi ir labiau Metroidvaniška. Bet to nėra, net ir po visą lygį išmėtyti galvosūkiai nėra painūs, o viskas ką jie atrakina – laiko gaišatis dėl skrynelės.
Ir tai normalu, nes kūrėjų širdis ir mintys buvo kur kitur, jos buvo atmosferoje, o ne žaisme. Vizualuose, fonuose, estetikoje, retro jausme – bet ne „God of War“ mite. Na, bet imant žaidimą, kaip žaidimą ir nieko daugiau – jis tikrai nėra blogas. Smagiai eina su arbata ir riešutais. Nėra labai trumpas. Nėra labai brangus. Palaukite, kol bus nuolaidos ir nebijokite, kartais, būti berniukai.
Čia pat pridursiu, kad žaidimas išleistas it būtų skirtas dviem žaidėjams. Jei taip ir būtų, jo vertinimai irgi būtų palankesni. Bet žaidime to nėra, o kai dviejų žaidėjų režimą galop atrandi, tai tėra serija iššūkių, griežtai paremtų žaidimo mechanikomis, kurios, kaip jau aptarėm, dorai nė neveikia. Tai labiau proga vakare kažką ant sofos su draugu pataškyt, be jokios prasmės. Apmaudu, nes du berniukai, gal jau galėtų vyrišku sudėtingumu žaist.
Žaidimą sukūrė Mega Cat ir Santa Monica studijos, išleido Sony Interactive Entertainment. Prekyboje nuo vasario 12 dienos, kainuoja apie 30EUR, skirtas „PlayStation 5“ konsolei. Žaidimo kopiją apžvalgai suteikė leidėjas.