Anykščiai. Pačiame žodyje, atrodo, slypi kažkoks sakralumas. Nors miestas laisvės metais čia gyvenančių žmonių skaičiumi sumenko visu trečdaliu, niekas iš Anykščių neatims aukščiausios dviejų bokštų bažnyčios, Šilelio su Puntuku, nuostabios gamtos ir, žinoma, tokių mūsų literatūros didžiavyrių kaip Antanas Baranauskas, Jonas Biliūnas bei Antanas Vienuolis-Žukauskas.
Vos įžengęs į buvusios dvarvietės vietoje įkurtą Anykščių regioninio parko būstinę pajunti, kaip čia sergstima tai, kuo ypatingas miestas ir jo apylinkės. Akyse raibsta nuo knygų ir pažintinių leidinių, fotografijų ir paveikslų, informacinių tekstų ant sienų ir kitokių įdomybių. Atrodo, čia galėtum sukinėtis visą dieną, tačiau mūsų laukia kitokios įdomybės, mat lankomės projekto „WaterTour“ viešinimo intencija.
Nelietuviškas žodis kužda, kad kalba eina vandens turizmą, kuriam šis Lietuvos regionas yra net labai palankus, ir kuris, deja, nėra žmoniškai išvystytas. Kaip pasakytų projekto koordinatorius Žydrius Mukulys, plaukioti baidarėmis, kanojomis, irklentėmis bei stovyklauti prie vandens telkinių nori ir mėgsta daug žmonių, tačiau kai kuriuos pristabdo infrastruktūros, civilizacijos trūkumas, mat ne visiems patinka spartietiškas gyvenimo būdas.
Tad ir pajudame vandenų link, prie Šventosios. Jau žinome, kad Anykščių regioniniame parke Šventosios upės trasoje įrengta naujų prieplaukų valtims, pastatyta per 30 informacinių riboženklių, išleistas vandens turizmo žemėlapis. Lajų tako link einame pro Puntuką ir norisi stabtelėti, prisiminti daugelio užmirštą Stepono Dariaus ir Stasio Girėno bareljefo bei jų testamento žodžių atsiradimo istoriją. Skulptorius Bronius Pundzius akmenį kalė pusę metų ir darbą baigė 10-ųjų Lituanicos skrydžio metinių 1943-iaisiais dienomis. Konspiracijos sumetimais aplink Puntuką vyrai pastatė daržinę, uždengusią tą akmens pusę, kurioje buvo kalami bareljefai. Po karo siautėję stribai sušaudė šį tautos dvasios simbolį, bet dar sovietmečiu leista atitaisyti barbarų skriaudą šventam lietuvių akmeniui.
Regis, 1969-ųjų balandžio 1-ąją „Literatūros ir meno” redakcija išspausdino publicisto Romo Sadausko rašinį „Puntuko laukia kelionė?“ apie neva planuojamą šio riedulio perkėlimą į Vaclovo Into muziejų Žemaitijoje. Publikacija sukėlė tikrą susirūpinimo ir emocijų bangą net už Atlanto. Amerikos lietuvių laikraštis „Draugas“ rašinį priėmė už gryną pinigą: Okupantai nori perkelti Anykščių Puntuką. Po tokiu pavadinimu – rūsti kritika dėl melioratorių sugadintos Puntuko aplinkos ir sovietų plano gerokai praretinti Anykščių šilelį. Str. autorius nurodo, kad garsioji Anykščių įžymybė – Puntukas kiekvieni metai vis smingąs gilyn. Nuo praėjusio rudens net 4,4 cm. <…> Mums žinoma, kad Puntuko grimzdimas į žemę, kurio anksčiau nebuvo, prasidėjęs paskutiniais metais, kai sovietų melioratoriai nusausino Karalienės liūną, kurį labai gražiai buvo aprašęs Vienuolis ir kiti rašytojai. Nusausinimo pasėkoje išseko po Puntuku buvę požeminiai vandenys, susidarė tuštuma, kurią dabar stengiasi užpildyti grimztąs Puntukas.
Ech, kol Puntukas nenugrimzdo, einame į kalvelę Medžių lajų tako link. Tokių kaip mes, bent akimis didingąjį akmenį paglostančių, kasmet susidaro daugiau kaip 100 tūkstančių. Smagu, kad su mumis žingsniuoja lajų tako krikštatėvis, sumanytojas ir statytojas Kęstutis Šerepka, daugybę metų vadovavęs Anykščių regioninio parko direkcijai. Šis pasišventęs žmogus gali papasakoti visą tako istoriją, pavyzdžiui, kiek geležies ir betono sunaudota, kad mes, pakilę 21 m, galėtume 300 m eiti iki apžvalgos bokšto, kurio ažūrinė konstrukcija primena šio krašto tautinės juostos motyvą. Nuostabu, kad neskubriai žingsniuodamas lajų taku gali ne vien grožėtis Šilelio viršūnėmis, bet ir prisiminti įstabias poeto eilutes: Kur tik žiūri, vis gražu: žalia, liekna, gryna! Kur tik uostai, vis miela: giria nosį trina! Kur tik klausai, vis linksma: šlama, ūžia, siaudžia! Ką tik jauti, vis ramu: širdį glosto, griaudžia!
Nuo apžvalgos bokšto į dešinę ir į kairę – medžių žalumoje įsispaudusi Šventoji, kurios vien vardas nuslysta per kūną lengvu virpuliu. Šios upės pakrantės lietuviui nuo seniausių laikų buvo kažko, kas aukščiau mūsų, garbinimo vieta ir viso to atbalsį, atrodo, jauti linguojančiu beždžionių tiltu persigavęs į aną krantą, kur takas šaukia prie legendomis apipinto Karalienės Mortos liūno. Tos paslaptingos istorijos, sakytum, užburia ir užgožia žinias apie liūną kaip unikalų hidrogeologinį gamtos paveldo objektą, garsų net žiemą neužšalančiu šaltiniu.
Ką besakysi, viskas šiame krašte, kaip atrodo, šventa, juolab kad kitas mūsų kelionės taškas – Marijos namelis Padvarninkų kaime. Ar čia kas su Marijos radiju? Tą paiką spėlionę bemat nugena visiems vėjams atviroje pastogėje mus pasitikęs galingo stoto šeimininkas. Dar nežinai nei kas, nei kaip, tačiau nuo pirmų žodžių persmelkia pajautimas, kad šis basas net ir tokią žvarbią dieną vyriškis bus ir aktorius, ir oratorius. Jeigu būtų tik tiek, nors tai ir tiesa. Mėgaujantis obuolių sūrio variacijomis, palengva skleidžiasi nuostabi gražių žmonių iš Fabijoniškių Vilniuje istorija.
Beveik jau prieš dešimt ar kiek mažiau metų inteligentiški miestiečiai Mindaugas ir Vita Balčiūnai įsigijo niekam čia labai nereikalingą sodybą – šiaip sau vasaros savaitgaliams. Iš pradžių kaimelyje dažniau už juos lankydavosi draugai, tačiau ilgainiui jų pačių viešnagės vis ilgėjo, kol prinoko mintis apskritai su Fabijoniškėmis atsisveikinti. Čia karšinosi keliolika dabar jau smarkiai apgenėtų, bet vaisingų obelų, kurių derlius šaukėsi kažkokio sprendimo. Užbėgsime įvykiams už akių – dabar mažąją bendriją „Pjauk grybą“ mažąja ir vadinti lyg nepadoru. Produkcija – obuolių sūriai ir visokie giminingi traškučiai, guminukai, etc. iš 50 tonų obuolių – kasmet pasiekia ne tik Lietuvos žmones, bet ir ne vieną iš didžiųjų Vakarų Europos šalių.
Tačiau tai – toli gražu ne viskas. Didžiausias stebuklas ėmė vertis, kai pastogėje su vaišėmis rankytėse viena po kitos pasirodė irgi basos Marija, Dorotėja, Liucija ir tik mažiausioji Rūtelė mamytei po pažastimi. Kai esi įpratęs matyti šuneliais vedinas damas ir dameles, kai dėkingumas nejučia apima išvydus moterį su vežimėliu, čia atokiame Marijos namelyje Padvarninkų kaime sunku susilaikyti žemai nenusilenkus šiems žmonėms. Tik kažkas netikro tavyje, miesčioniško ir sustabdo. Gerieji žmonės, gera žinoti, kad Jūse esate…
Lyg ir šioks toks paradoksas, o iš tikrųjų – sutapimas, kad po tokių gerų, žemiško grožio prisodrintų įspūdžių mūsų laukia… kosmosas. Mat atvykome į Molėtų rajone kalvomis nusidriekusį Kulionių kaimą, o jame – Lietuvos etnokosmologijos muziejus, Molėtų astronomijos observatorija ir Senovinė dangaus šviesulių stebykla-šventvietė. Kaip tik į atkurtą tolimų tolimiausių pirmtakų stebyklą mus ir pakvietė garbusis Jonas Vaiškūnas, iki šio susitikimo daugeliui mūsų žinomas tik iš žinynų – etnoastronomas, fizikas, muziejininkas, Etninės kultūros globos tarybos narys… Visų titulų neišvardysi, nors vienas jų itin intriguoja – vaidila, prigimtinio baltų tikėjimo bendruomenės „Romuva“ vaidila. Dega aukuro ugnis, žynio rankoje – lazda, pirmasis tolimų protėvių astronomijos instrumentas laikui nustatyti, kalendoriai ženklai ant stulpų aplink šią šventą vietą. Mokslininko pasakojimas nukelia į protu nesuvokiamus laiko ir erdvės tolius, sužinai ko negirdėjęs apie senovės baltų Zodiako ženklus bei daug kitų dalykų, žodžiu tariant, išeini iš sodybos su pilnomis ausimis mistika dvelkiančių žinių.
Vėl į kelią! Žvyrkelis vingiuoja Labanoro giria, nardo nuo kalnelių, kol kažkur netoli Paisetės II kaimelio pradedame poros kilometrų žygį savo kojomis iki Labanoro regioniame parke prieš metus įrengto kelto per Aiseto ežerą. Šis egzotiškas pėstiesiems ir dviratininkams skirtas savitarnos plaustas jungia Švenčionių ir Molėtų rajonų krantus ir labai praverčia keliaujantiems Aukštaitijos apylinkėmis, pavyzdžiui, Labanoro–Kulionių maršrutu. Keltis į kitą krantą – ne vien patogumas turistams, bet ir nenuobodi atrakcija, mat, norint, kad keltas pajudėtų, tenka patiems traukti virvę ir dar laikytis tam tikrų taisyklių. Beje, vienas tikrai nepaplauksi.
Belieka pridurti, kad projektą pagal Interreg Latvijos ir Lietuvos bendradarbiavimo per sieną programą įgyvendino Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcija kartu su Aukštaitijos nacionaliniu parku ir Labanoro regioniniu parku.
Kraštutinis kelionės akcentas – Labanoro girioje įsikūręs to paties gražaus pavadinimo miestelis. Labanoras dar kaip kaimas minėtas XIV amžiuje – vėliau palivarkas, dvaras, miestelis. Dabar Labanoras pripažintas mažiausiu Lietuvos miesteliu – čia gyvena 43 žmonės. Yra paštas, medicinos punktas, biblioteka ir… labai jaukus restoranas. Be skanėstų, pagamintų daugiausia iš vietinių vandenų, miškų ir laukų gėrybių, čia gali paragauti stintelių, kurių kitur vargu berastum. Jos didžiuosiuose šio krašto ežeruose gaudomos žiemą plačiais ant medinės bačkos sukamais tinklais ir toks gavybos būdas vadinamas sukti bobas, mat sakoma, kad tas įrenginys iš tolo primena šokančios moters sijoną. Taigi kad žuvelę pagautum, šokdink moterį…
Labanoras turi šmaikščiai sukurtą herbą – juodas šernas groja raudonu dūdmaišiu. Tai – aplinkinės gamtos ir muzikinio paveldo simboliai. Senovinis liaudies instrumentas dūdmaišis, dar vadinamas Labanoro dūda, kaip tik čia ir išsilaikė ilgiausiai. Kol atėjo vargonų laikai, dūdmaišis bažnyčiose buvo nepakeičiamas. Beje, Labanoro bažnyčią žmonės gražiai atstatė po nelemto 2009-ųjų gaisro, o mūsų šaunusis gidas Žydrius dūdmaišiu, kaip atrodo, galėtų koncertuoti joje ilgą vakarą…