Laidoje „Verslo tema“ – pokalbis su „Swedbank“ vyriausiuoju ekonomistu dr. Nerijumi Mačiuliu ir „Citadele“ banko ekonomistu Aleksandru Izgorodinu. Nors dėl kai kurių dalykų ir nesutariama, ekspertai vis dėlto laikosi panašios nuomonės, kad šis karas padarys reikšmingos įtakos Lietuvai.
– Įsivaizduokime, kad susitarimas dėl taikos juda į priekį. Penktadienį, kaip žada Donaldas Trumpas, Hormuzo sąsiauris bus visiškai atvertas. Kas šioje situacijoje ekonomiškai labiausiai paliestų Lietuvą, pone Mačiuli, ir kaip greitai galėtų pasijusti šie pokyčiai?
– Nerijus Mačiulis: Pokyčiai, kurie įvyko prasidėjus karui, Lietuvos iš esmės nelabai paveikė. Taip, buvo šiek tiek pabrangęs kuras, tačiau buvo pritaikyta akcizo lengvata dyzelinui. Per tuos tris mėnesius, kol vyko karas Irane ir buvo pabrangusi nafta bei kuras, matėme, kad vartojimas visiškai nesumažėjo, gyventojų perkamoji galia taip pat nesumažėjo.
Iš esmės šiemet gyventojai už vidutinį atlyginimą gali nusipirkti daugiau dyzelino ir benzino nei prieš metus. Matome, kad vartojimui tai neturėjo jokios neigiamos įtakos. Aišku, čia yra ir kitas veiksnys – gyventojų iš pensijų fondų pasiimti pinigai, kurie taip pat skatina vartojimą. Tačiau tai nebuvo toks kainų šuolis ir tokia energetikos krizė, kokią matėme 2022 metais, kuri galėtų pakeisti Lietuvos ekonomikos perspektyvas.
Jeigu žiūrėtume, kaip karo metu buvo koreguojamos prognozės, tai pokyčiai siekė vos kelias dešimtąsias procentinio punkto. Iš esmės diskusija vyksta dėl to, ar Lietuvos BVP šiemet augs 3 proc., ar 3,5 proc. Taip ir dabar – šis susitarimas kol kas dar yra gana neapibrėžtas, tačiau jeigu jis bus pasirašytas, kuro kainos šiek tiek sumažės, gyventojų perkamoji galia gali šiek tiek padidėti, tačiau Lietuvoje tai nėra veiksnys, kuris iš esmės pakeistų ekonomikos tendencijas.
Turime turėti omenyje, kad ekonomikos augimas ir vartojimas yra labai inertiški procesai, todėl reikia labai didelio šoko, kad situacija pasikeistų. Priminsiu, kad 2022 metais, kai gamtinių dujų kainos buvo penkis kartus didesnės nei dabar, o elektros kainos – beveik dešimt kartų didesnės, Lietuvos BVP nesumažėjo, o namų ūkių vartojimas išliko beveik nepakitęs.
Net ir toks šokas neišmušė Lietuvos ekonomikos iš vėžių. Pristabdė, tačiau neišmušė. Todėl tai, ką matėme šiemet, buvo gera proga parašyti skambių antraščių ir pasigąsdinti vieniems kitus, tačiau tai nebuvo veiksnys, galėjęs iš esmės pakeisti ekonomikos tendencijas.
– Pone Izgorodinai, koks jūsų vertinimas? Matome, kad rinkose atsirado daugiau ramybės ir optimizmo dėl galimo susitarimo. Aišku, dar nežinome, ar jis tikrai bus pasiektas ir kada tai įvyks, tačiau kaip tai gali paveikti Lietuvą? Ar tikrai poveikis nebuvo toks didelis, kaip buvo prognozuota tada, kai prasidėjo konfliktas Artimuosiuose Rytuose?
– Aleksandras Izgorodinas: Taip, iš tiesų poveikis nebuvo toks neigiamas, kokio buvo galima tikėtis konflikto pradžioje. Mūsų vidiniai modeliai rodo tam tikrą gerų ir blogų naujienų kokteilį. Lietuvos ekonomikos indeksas išlieka žaliojoje zonoje, o tai reiškia, kad ekonomikos ciklas išlieka stiprus.
Iš kitos pusės, per pastarąjį mėnesį indeksas nebeaugo, tačiau išliko pakankamai stabilus. Vis dėlto iki recesijos ar rimtesnio ekonomikos sulėtėjimo dar yra gana toli. Manome, kad vartojimas ir toliau augs bei muš naujus rekordus, be kita ko, ir dėl pensijų reformos.
Galbūt vienintelis klausimas yra tai, kas toliau vyks pramonėje. Šiuo metu visoje euro zonoje matome gana ryškų pramonės aktyvumo šuolį, kuris iš dalies susijęs su avansine gamyba. Įmonės baiminosi žaliavų brangimo ar trūkumo, todėl iš anksto didino gamybos apimtis. Tai tam tikru laikotarpiu padėjo ir Lietuvos pramonei.
Gali nutikti taip, kad konfliktas baigsis, problemos išsispręs, tačiau euro zonos gamybos ciklas laikinai sulėtės, nes gamyba į sandėlį anksčiau ar vėliau turi pasibaigti. Taip pat daug kas priklausys nuo to, kokių veiksmų imsis Europos Centrinis Bankas, kokia bus bazinė palūkanų norma ir kokia kryptimi judės pinigų politika.
– Nerijus Mačiulis: Tas argumentas dėl gamybos į sandėlį yra šiek tiek mitas. Nei atsargų lygio duomenys, nei eksporto užsakymų rodikliai nerodo, kad tai būtų reikšmingas veiksnys. Ypač analizuojant Europos įmonių tiekimo grandines matyti, kad jos nėra stipriai priklausomos nuo Hormuzo sąsiaurio ar apskritai Artimųjų Rytų.
Iš ten keliauja šiek tiek trąšų, tačiau trąšos yra atskira istorija. Europos žemdirbiai labai daug jų įsigijo praėjusių metų pabaigoje, ruošdamiesi naujam CBAM mokesčiui. Todėl matome kitus veiksnius, kurie skatina euro zonos pramonės augimą. Daugiausia tai susiję su gynybos pramone ir susijusiomis industrijomis, taip pat su atsigaunančiu vartojimu euro zonoje. Todėl nemanau, kad yra duomenų, kurie pagrįstų prielaidą, jog pastarąjį pramonės augimą lėmė tik gamyba į sandėlį.
Kalbant apie Europos Centrinio Banko politiką, didžiosioms euro zonos ekonomikoms ketvirčio procentinio punkto palūkanų normų padidinimas arba pusės procentinio punkto padidėjęs „Euribor“ turi minimalią įtaką. Todėl ECB galėjo sau leisti iš anksto sureaguoti ir padidinti palūkanų normas. Tai ekonomikos augimo reikšmingai nepristabdo, tačiau siunčia signalą, kad bankas rimtai vertina infliacijos rizikas ir neleis infliacijos lūkesčiams įsisiūbuoti.
Nerijus Mačiulis
Lietuvoje poveikis šiek tiek didesnis dėl dominuojančių kintamųjų palūkanų normų. Tačiau prisiminkime, kad 2022 metais bazinės palūkanų normos pakilo iki 4 proc., ir tai neturėjo labai didelės slopinančios įtakos ekonomikai. Taip, būsto rinkoje kurį laiką buvo sumažėjęs sandorių skaičius, tačiau šiuo metu matome tęsiamą klestėjimą.
Tam yra ir vienkartinių, ir fundamentalių priežasčių. Didžiuosiuose miestuose auga gyventojų skaičius, didėja pajamos, o tai natūraliai kuria paklausą būsto rinkoje.
– Daug kas veda, kaip sakote, ir prie infliacijos. Energetika taip pat yra labai svarbi, o kaip tik šiandien turime laidos temą – ar pavyko išvengti energetikos krizės, kurios užuomazgų, galbūt buvo galima įžvelgti prasidėjus karui Ukrainoje. Gerbiamas Mačiuli, prieš savaitę teigėte, kad dar anksti sakyti, jog didžiausias energetinis šokas jau praeityje, tačiau dabar atrodo, kad situacija šiek tiek pasikeitė į gerąją pusę. Ar pasikeitė jūsų nuomonė šiuo klausimu?
– Nerijus Mačiulis: Visų pirma, ką sakiau tiek pirmą, tiek antrą savaitę po karo pradžios – situacija yra visiškai kitokia nei buvo 2022 metais. Vien pažvelgus į elektros rinką matyti, kad tuomet Europa buvo gerokai labiau priklausoma nuo elektros gamybos iš gamtinių dujų. Pabrangus dujoms, matėme didžiulį elektros kainų šuolį. Dabar nieko panašaus nebuvo nei Lietuvoje, nei didžiosiose euro zonos valstybėse.
Lietuva pastaruosius du mėnesius po ilgos pertraukos netgi tapo elektros energijos eksportuotoja. Taip yra todėl, kad nuo 2022 metų atsinaujinančios energetikos gamybiniai pajėgumai išaugo nuo 2 iki 7 gigavatų. Dėl to tapome daug mažiau priklausomi nuo energetinių sukrėtimų, ypač kai kažkas vyksta Artimuosiuose Rytuose.
Tai, ką sakau dabar, – nėra garantijų, kad naftos kaina daugiau nebekils. Net jeigu penktadienį būtų pasirašytas susitarimas (laida filmuojama antradienį – „Delfi“), kaip žadama, matėme, kad net ir žodiniai ar rašytiniai susitarimai nebūtinai užtikrina stabilumą. Pakanka vieno incidento Hormuzo sąsiauryje, ir laivų srautas vėl sustoja.
Nors Donaldas Trumpas jau sekmadienį ragino atnaujinti laivybą, realybėje srautas išlieka labai ribotas. Negalioja draudimas, reikia išminavimo darbų, būtina užtikrinti laivų, įgulų ir krovinių saugumą. Tai užtruks. Todėl sunku tikėtis, kad tiekimas ir gamyba greitai grįš į metų pradžios lygį.
Vis dėlto to negalime vadinti energetikos krize. Bent jau ji nė iš tolo neprilygsta tam, ką matėme 2022 metais.
– Kalbant apie naftą, gerbiamas Izgorodinai, atidžiai stebite rinkas. Po savaitgalio naujienų matėme kritusias naftos ir dujų kainas, bet likime prie naftos – ar jau judame stabilizacijos link? Kokios kainų tendencijos galėtų laukti ateityje?
– Aleksandras Izgorodinas: Mano prognozė tokia – artimiausią mėnesį naftos kaina greičiausiai reikšmingai nemažės, nes rinka dar vertins susitarimo tvarumą, stebės, kaip jo laikosi abi pusės ir kaip atsigauna laivybos srautai.
Tačiau svarbu tai, kad šį kartą naftos pasiūla buvo pakankamai gerai aprūpinta. Vienas iš svarbių veiksnių – Saudo Arabija padidino naftos gavybą ir eksportą vamzdynais, taip kompensuodama maždaug trečdalį problemos. Rinka reagavo gana greitai ir sugebėjo prisitaikyti.
Artimiausią mėnesį reikšmingo kritimo neprognozuočiau, tačiau iki metų pabaigos matau daugiau tikimybės, kad naftos kaina mažės, o ne didės.
Aleksandras Izgorodinas
Artimųjų Rytų šalys dėl konfliktų patyrė ekonominių nuostolių, todėl sieks skatinti ekonomiką, o vienas pagrindinių būdų tai padaryti – didinti pajamas iš naftos eksporto.
Be to, OPEC kartelio įtaka silpnėja. Gali būti, kad stabilizavusis situacijai šalys pradės aktyviau konkuruoti dėl rinkos dalies. Todėl rudenį galime matyti tolesnį naftos kainų mažėjimą. Koks jis bus – sunku pasakyti, tačiau dabartiniai maždaug 80 JAV dolerių už barelį tikrai nėra riba.
– Taip, šį rytą irgi patikrinau – buvo virš 80 JAV dolerių už barelį. Pone Mačiuli, jei situacija iš tiesų nuosaikės ir bus toliau einama galutinio susitarimo link, kaip dabar ir matome, ar galima tikėtis, kad kaina dar labiau kristų? Ir kur ji galėtų stabilizuotis – kokia būtų ta riba, esant normalioms sąlygoms, kai nėra didelių pasaulinės ekonomikos sukrėtimų?
– Nerijus Mačiulis: Žiūrėkite, galima pažvelgti į naftos ateities sandorius. Jie rodo, kad iki metų pabaigos naftos kaina turėtų nuosekliai mažėti ir sumažėti dar maždaug 10–15 proc.
Tačiau norėčiau atkreipti dėmesį į vieną dalyką. Vidutinis Lietuvos namų ūkis kurui per mėnesį išleidžia apie 75 eurus. Todėl kalbame apie tai, ar ši suma sumažės dar 5 ar 7 eurais. Tai nėra pokytis, kuris iš esmės keistų žmonių gyvenimą.
Kur kas didesnį poveikį namų ūkių finansams, ypač turintiems būsto paskolas, padarė išaugusios palūkanų normos. Dėl jų mėnesio išlaidos kai kuriems gyventojams padidėjo 50–100 eurų.
Kalbant apie kurą, manau, kad jeigu susitarimas iš tiesų bus pasirašytas, kaip žadama, penktadienį, ir jeigu nebus didesnių jo pažeidimų, o srautas per Hormuzo sąsiaurį bent po truputį pradės didėti, tikėtina, kad iki rudens papildomų laidų apie naftos ir degalų kainas nebereikės.
– Kita tema – dujos. Taip pat matėme, kad bent jau vakar dujų kainos sumažėjo maždaug 5 proc., rinkoms sureagavus į galimą deeskalaciją Artimuosiuose Rytuose. Vis dėlto, kiek teko stebėti, dujų kainos vis dar išlieka aukštesnės nei tuo pačiu laikotarpiu pernai. Kiek šiuo metu jas veikia geopolitinė įtampa, o kiek – pasiūlos ir paklausos veiksniai, pone Mačiuli?
– Nerijus Mačiulis: Pagrindinė priežastis yra ta, kad maždaug 10 proc. gamtinių dujų Europa pirkdavo iš Kataro. Tikėtina, kad iki metų pabaigos šie srautai nebus visiškai atkurti, nes padaryta žalos ir suskystintų gamtinių dujų infrastruktūrai. Tačiau Kataras nėra pagrindinis Europos tiekėjas – svarbiausias tiekėjas yra Jungtinės Amerikos Valstijos.
Jeigu labai norėtume piešti niūrius scenarijus ir ieškoti dramatiškų naujienų, galėtume įsivaizduoti situaciją, kai būtų apribotas naftos produktų ir gamtinių dujų eksportas iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Beje, apie tokią galimybę šių metų pradžioje buvo užsiminęs Donaldas Trumpas. Toks scenarijus Europai būtų gerokai didesnis smūgis.
Dabar diskusija, ar gamtinės dujos kainuoja 40 ar 50 eurų už megavatvalandę, nėra esminė. Priminsiu, kad 2022 metais ilgą laiką viena megavatvalandė kainavo daugiau nei 200 eurų. Todėl dabartinės kainos dar nėra šokas.
Kitas klausimas – kam tai didesnė problema: verslui ar gyventojams. Gyventojams dujų kainos perskaičiuojamos kas pusmetį. Nuo liepos 1 dienos jos šiek tiek didės, nes atspindi situaciją, kurią matėme pirmąjį šių metų pusmetį. Po žiemos Europos šalys turėjo pildyti ištuštėjusias saugyklas, todėl buvo perkamos brangesnės dujos. Dėl to jau dabar užprogramuotos didesnės gamtinių dujų ir šildymo kainos artėjančiam šildymo sezonui.
Verslui pagrindinė problema yra ne tai, kiek dujų kaina svyruoja lyginant su praėjusiais metais, o tai, kiek jos kainuoja Europoje, palyginti su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis ar Kinija. Europa už gamtines dujas moka du ar net tris kartus brangiau nei jos pagrindiniai konkurentai. Dėl šios priežasties didelė dalis energijai imlios Europos pramonės yra praradusi konkurencingumą arba apskritai sunykusi.
Tai yra ilgalaikė struktūrinė problema, kurios iš esmės nepakeičia trumpalaikiai gamtinių dujų kainų svyravimai biržose.
– Aleksandras Izgorodinas: Aš dar pridėčiau tai, kad Europa po žiemos liko su gana žemu dujų atsargų lygiu saugyklose. Vienas svarbiausių rodiklių, kurį dabar atidžiai stebime, yra tai, kaip Europai sekasi jas pildyti.
Manau, kad rizika, jog įvyks kažkas kritiško, yra gana nedidelė, tačiau faktas tas, kad per vasarą Europa turi padaryti reikšmingą pažangą pildydama saugyklas. Be to, tikėtina, kad Katarui prireiks maždaug dviejų–trijų mėnesių, kol jis atkurs savo dujų eksporto pajėgumus iki įprasto lygio. Tai sukuria tam tikrą papildomą riziką Europai.
Jeigu dabartines dujų kainas lygintume su tomis, kurios buvo Ukrainos karo sukeltos energetikos krizės piko metu, dujos šiandien yra maždaug šešis kartus pigesnės. Vis dėlto labai svarbu stebėti, ar Europa sugebės iki žiemos pakankamai užpildyti dujų saugyklas. Tai šiuo metu yra viena svarbiausių temų.
– Nuo ko priklausys, ar tai pavyks?
– Aleksandras Izgorodinas: Pirmiausia nuo to, kokia bus pasiūla pasaulinėje dujų rinkoje. Taip pat nuo to, kaip greitai Kataras sugebės atkurti savo pajėgumus arba ar apskritai tai pavyks padaryti numatytais terminais.
– Nerijus Mačiulis: Aš šiek tiek įsiterpsiu. Europai Kataro situacija šiuo metu nėra tokia svarbi, kaip gali atrodyti. Dabar beveik 60 proc. gamtinių dujų Europa importuoja iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Likusi dalis atkeliauja iš Šiaurės jūros regiono, Alžyro ir kitų tiekėjų. Todėl pagrindinis veiksnys yra būtent JAV.
Jungtinės Amerikos Valstijos šiuo metu labai aktyviai investuoja į gamtinių dujų suskystinimo infrastruktūrą. Vien kitais metais turėtų pradėti veikti šeši nauji suskystintų gamtinių dujų terminalai. Dėl šios priežasties, žvelgiant į gamtinių dujų ateities sandorius, matyti, kad kitais metais kainos turėtų mažėti iki žemiausio lygio per pastaruosius kelerius metus – nukristi žemiau 30 eurų už megavatvalandę.
Žinoma, rizikų visada yra. Tačiau jos nepalyginamai mažesnės nei 2022 metais, kai Europos valstybės buvo pasirengusios pirkti dujas praktiškai už bet kokią kainą. Tuomet buvo rimtai svarstomi scenarijai, kad gali pritrūkti dujų, todėl buvo ribojamas viešųjų baseinų šildymas, mažinamas gatvių apšvietimas ir imamasi kitų taupymo priemonių.
Šiandien teoriškai galime įsivaizduoti scenarijų, kad suskystintų gamtinių dujų trūks, ypač jei dėl vienokių ar kitokių priežasčių sutriktų tiekimas iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Tačiau nemanau, kad toks scenarijus šiuo metu patektų tarp penkių didžiausių rizikų Europos ekonomikai.
Visą „Delfi“ tinklalaidę „Verslo tema“ galite žiūrėti žemiau:
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį. Daugiau informacijos Taisyklėse ir info@delfi.lt 