Agnė pasakoja, kad Vilniaus dailės akademijoje studijavo tapybą, bet mintys apie tekstilę jos neapleido nuo pat studijų laikų. Kaip pati prisipažįsta, iš tiesų ji svajojo apie visai kitą specialybę.
„Įstojau į tapybą, nors iš tikrųjų norėjau studijuoti tekstilę ir grafiką. Ta mintis niekur nedingo, ji visą laiką sukosi galvoje. Po studijų dar šiek tiek tapiau, bet galiausiai vis tiek persimečiau prie grafikos, ornamentikos ir tekstilės. Taip kažkaip natūraliai viskas susidėliojo. Dabar labai daug savęs realizuoju būtent čia. Tapyba liko užnugaryje, o tekstilė atėjo per megztinius“, – pasakoja kūrėja.
Šiandien ji nemezga ir nesiuva drabužių, bet prikelia naujam gyvenimui jau pabodusius ar tuos kuriuos reikia pataisyti. Seni megztiniai ir švarkai jos rankose virsta unikaliais vienetiniais kūriniais, kuriuos puošia jos nertos spalvingos gėlės.
Prasidėjo nuo močiutės megztinio
Kūrybinio kelio pradžią nulėmė labai asmeniška istorija. Agnė iki šiol puikiai prisimena megztinį, kurį jai buvo numezgusi močiutė.
„Turėjau labai mėgstamą močiutės megztą vilnonį megztinį. Jis man buvo labai brangus. Vieną dieną ant kišenės atsirado skylutė, o aš pagalvojau, kad galėčiau kažkaip jį ne tik pataisyti, bet ir kažkaip pagražinti. Iš pradžių tai buvo tik mažas spalvotas lopinėlis. Paskui pradėjau nerti vis daugiau, atsirado daugiau spalvų, viskas plėtėsi. Draugės pamatė ir pradėjo prašyti – „Padaryk ir man“. Taip po truputį viskas ir prasidėjo“, – prisimena ji.
Iš pradžių jos nertos gėlės slėpdavo įvairius drabužių defektus, tačiau ilgainiui kūryba įgavo visai kitą kryptį. Prieš porą metų Agnė spontaniškai nusprendė pabandyti papuošti rankoves – šiandien būtent jos tapo išskirtiniu jos darbų ženklu.
„Vieną dieną tiesiog sugalvojau pabandyti ant rankovių. Nebuvau niekur to mačiusi, nieko nekopijavau. Tiesiog pradėjau siūti ir pamačiau, kad man pačiai labai gražu. Dabar daugiausia darau būtent rankoves ant megztinių arba švarkų. Ateityje norėčiau pabandyti ir džinsus, bet tam vis dar pritrūkstu laiko“, – sako pašnekovė.
Nenoriu kopijuoti net pati savęs
Nors jos darbai šiandien sulaukia klienčių susidomėjimo, pati Agnė sako niekada nesiekusi iš to sukurti verslo. Jai kur kas svarbesnė kita mintis – neleisti geriems daiktams tapti atliekomis.
„Labai nemėgstu to beprotiško vartojimo. Man atrodo, senas megztinis neturi būti išmestas vien todėl, kad atsirado skylutė ar jis pabodo. Ypač jei jis turi savo istoriją – gal jį mezgė močiutė, gal mama. Per rankų darbą, kantrybę ir kūrybą tas daiktas gali tapti visiškai nauju. Jis dar gali tarnauti, tik įgauna kitą veidą“, – įsitikinusi kūrėja.
Ji pasakoja, kad sako kuriamoms gėlėms kruopščiai renkasi natūralius siūlus, o kiekvieną gėlę neria intuityviai. – be akių skaičiavimo ir išankstinio plano. Todėl dviejų vienodų darbų tiesiog nėra.
„Neskaičiuoju akių, neturiu jokių schemų. Neriu iš galvos, kaip širdis jaučia. Kiek esu padariusi megztinių, nėra nė vienos vienodos gėlės. Gali būti toks pats žalias megztinis, bet gėlės vis tiek bus kitokios. Nenoriu kopijuoti net pati savęs“, – šypsosi Agnė.
Ne tik daiktas nuotraukai
Agnė pasakoja dažnai sulaukianti klausimų, ar tokie rankų darbo papuošimai nėra pernelyg sunkūs ir ar juos patogu dėvėti.
„Labai dažnai klientės klausia, ar tos rankovės neišsunkėja ir ar apskritai toks megztinis yra nešiojamas. Tikrai taip. Jos visiškai neišsunkėja, galima drąsiai vilkėti kasdien. Žinoma, jeigu dirbi kažkokį labai fizinį darbą arba, tarkime, tapai, kur rankovės gali trukdyti, galbūt toks drabužis nebus pats praktiškiausias. Bet biure, mieste ar tiesiog kasdienai moterys juos nešioja ir labai džiaugiasi“, – pasakoja kūrėja.
Pasak jos, kruopščiai parinkti natūralūs siūlai ir kokybiškas rankų darbas lemia, kad atnaujinti drabužiai išlieka patvarūs ir nepraranda savo formos.
„Megztinis nelieka sunkus, gerai prižiūrint jis puikiai skalbiamas ir labai gerai dėvisi. Man svarbu, kad tai nebūtų tik gražus daiktas nuotraukai. Noriu, kad moterys jį vilkėtų, džiaugtųsi ir kad jis tarnautų dar ilgai“, – sako Agnė.
Neturi patikti visiems
Savo darbus kūrėja demonstruoja „Vinted“ platformoje, kai atsiranda susidėjusių – juos parduoda. Tačiau, jos tikinimu, ilgai šie daiktai neužsibūna – labai greitai atranda savo šeimininkes.
„Negaliu jų visų pasilikti sau, todėl keliu į „Vinted“. Labai greitai jie atranda savo žmogų. Gal net daugiau megztinių iškeliauja į Suomiją nei lieka Lietuvoje. Ten žmonės beprotiškai vertina rankų darbą, būna daug klausimų, daug susidomėjimo. Taip pat daug pirkėjų turiu Lenkijoje. Lietuvoje irgi yra moterų, kurios mane jau seka – tad dažnai vos įkėlus naują darbą, jis iš karto iškeliauja“, – pasakoja ji.
Tačiau ji neslepia, kad, kaip ir daugelis išskirtinių kūrinių, jos darbai sulaukia įvairių reakcijų. Vieniems jie tampa meilės iš pirmo žvilgsnio objektu, kiti į juos žvelgia skeptiškai.
„Esu girdėjusi ir tokių komentarų, kad čia kažkoks skudurinių Onučių stilius. Bet aš dėl to visiškai nesijaudinu. Šie drabužiai tikrai ne kiekvienam. Jeigu būtų kiekvienam, turbūt jau būčiau fabriką atsidariusi. Tai labai specifinis daiktas, skirtas žmogui, kuris vertina rankų darbą, unikalumą ir turi savo stiliaus pojūtį. Man atrodo, kad taip ir turi būti – juk ne visi dalykai privalo patikti visiems“, – sako kūrėja.
Būtent dėl to jai ypač svarbu išlaikyti savitumą. Sukūrusi pirmuosius darbus, ji net specialiai ieškojo, ar kas nors pasaulyje daro kažką panašaus.
„Tik paskui pradėjau žiūrėti, ar kažkas kuria panašiai. Bet tokių gėlių niekur nemačiau. Man labai svarbu, kad tai nebūtų nukopijuota. Viskas gimė iš to, kas patinka man pačiai, ir tai yra visiškai mano kūryba“, – pasakoja ji.
Pastebėjo žinomas dizaineris
Agnė pasakoja pastaruoju metu sulaukusi ir susidomėjimo iš vieno žymaus lietuvių drabužių dizainerio: Robertas Kalinkinas – ne tik įsigijo vieną jos sukurtą gėlėmis puoštą megztinį, bet ir svarstė bendradarbiavimo idėją.
„Man tai buvo labai didelis įvertinimas. Galbūt jis norėjo pasižiūrėti, kaip galima gražiai atnaujinti gerą daiktą, sutvarkyti nubėgusią akį ar kandžių pažeistą megztinį. Gal mano sukurtą megztinį norės parodyti savo klientams, kurių drabužius imasi taisyti – kaip idėją, kad galima padaryti ir taip. Apie tai net buvome pradėję pokalbį, tad gal ateityje dar pavyks ir kartu kažką nuveikti. Bet pats faktas, kad jis pastebėjo mano darbą, man yra labai malonus“, – neslepia kūrėja.
Tačiau didžiausias įvertinimas, pasak jos, yra pats kūrybos procesas. „Man tiesiog labai patinka tai, ką darau. Tikrai labai patinka. Gal todėl tie megztiniai ir randa savo žmones. Aš jų nekuriu dėl verslo ar dėl pinigų. Tiesiog negaliu sustoti“, – šypsosi Agnė.