Lietuva prarado pozicijas visose keturiose pagrindinėse konkurencingumo dimensijose: ekonominių rezultatų (49 vieta), verslo efektyvumo (35 vieta), infrastruktūros (34 vieta) ir valdžios sektoriaus efektyvumo (25 vieta), atkreipia dėmesį Lietuvos pramonininkų konfederacijos ekonomistė dr. Živilė Simonaitytė-Vasiliauskienė.
Palyginimui, kai Lietuva bendrame reitinge smuko per 13 pozicijų ir užima 34 vietą, kaimynė Estija pakilo per penkias pozicijas į 28 vietą, Latvija pakilo per tris pozicijas į 35 vietą.
Lenkija šiame reitinge 41-oje vietoje, tačiau per metus pakilo 11 pozicijų.
Kad regresas fiksuotas beveik visose srityse, o didžiausias pagal pasaulio verslo lyderių nuomonę apie Lietuvą, pastebėjo ir „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas dr. Nerijus Mačiulis.
Mačiulis – apie regresą beveik visose srityse
Šiame reitinge vertintos 70-ies valstybių ekonomikos. Lietuvos rezultatai, kaip pastebėjo N. Mačiulis, kalba apie tai, kad Lietuvos konkurencingumo mažėjimą rodo ne vienas, o daugelis rodiklių.
„Reikia atkreipti dėmesį, kad šis IMD konkurencingumo reitingas sudaromas remiantis tiek vadinamaisiais kietaisiais rodikliais, tai yra pamatuojamais makroekonominiais duomenimis, tokiais kaip ekonomikos augimas ar infliacija, tiek verslo lyderių apklausomis. Jose dalyvauja apie 7 tūkst. įmonių vadovų iš viso pasaulio.
Tai leidžia įvertinti ne tik ekonominius rodiklius, bet ir tai, kaip keičiasi šalies įvaizdis. O tai labai svarbu vertinant ateities potencialą, nes parodo, kaip užsienio investuotojai žiūri į Lietuvą: ar ji yra patraukli investicijoms, ar čia stabili ir prognozuojama mokestinė bei reguliacinė aplinka. Jeigu šioje srityje atsiranda daug neapibrėžtumo, vėlyvų ir sunkiai prognozuojamų pokyčių, ypač neigiamų, tai labai greitai atsispindi apklausų rezultatuose. Būtent tai ir matome šiemet“, – portalui „Delfi“ kalbėjo jis.
„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas pridūrė, kad visgi kontekstas Lietuvai nebuvo palankus.
Turėjome daug diskusijų sukėlusią mokestinę reformą, taip pat dabar formuojasi jau trečia Vyriausybė per metus. Akivaizdu, kad tai siunčia neigiamą signalą užsienio investuotojams, nes tampa sunkiau prognozuoti, kokioje aplinkoje jų investicijos veiktų ateityje.
Nerijus Mačiulis
Kita vertus, makroekonominiai duomenys nebuvo labai blogi.
„Pavyzdžiui, Lietuvos ekonomikos augimas praėjusiais metais vis dar buvo vienas sparčiausių regione. Tiesa, pirmąjį šių metų ketvirtį BVP jau susitraukė – ketvirtinis pokytis buvo neigiamas. Tačiau tai gali būti trumpalaikis svyravimas.
Vis dėlto, pavyzdžiui, infliacija Lietuvoje yra viena didžiausių regione, o tai taip pat yra vienas iš vertinamų komponentų. Infliaciją lemia ne tik išoriniai veiksniai. Energetikos krizė ar derliaus svyravimai paveikė visas valstybes panašiai, tačiau Lietuvoje prie kainų augimo prisidėjo ir vidaus sprendimai – sparčiai didinamas minimalus mėnesinis atlyginimas, galimybė išsiimti dalį pensijų kaupimo lėšų ir kiti veiksniai“, – komentavo ekonomistas.
Kaip minėjo, dėl šių priežasčių infliacija Lietuvoje pakilo labiau nei daugelyje kitų valstybių.
„Tai taip pat siunčia signalą apie mažesnį stabilumą ir prognozuojamumą. Kaip sakau, veiksnių yra daug, tačiau akivaizdu, kad politinė aplinka ir bendras šalies klimatas investuotojams yra labai svarbūs“, – pridėjo N. Mačiulis.
Simonaitytė-Vasiliauskienė: tai yra pirmas rimtesnis signalas
IMD pasauliniame konkurencingumo reitingo rezultatai apie Lietuvą pasako gana aiškią išvadą, taip pat mano ekonomistė Ž. Simonaitytė-Vasiliauskienė.
„Turbūt tai ir pasako labai aiškiai – jeigu ilgą laiką kalbėjome, kad esame labai konkurencinga valstybė, kurios ekonomika nuolat auga, dabar matome, kad tas pozicijas prarandame. Kas įdomu, reitingo sudarytojai vertinimą suskirsto į keturias dideles grupes, o kiekviena jų dar turi smulkesnius pogrupius. Iš esmės Lietuva prastėjo beveik visose pozicijose, išskyrus, berods, vieną.
Kalbame apie labai įvairius rodiklius – nuo ekonomikos augimo ir darbo rinkos iki šalies tarptautinio įvaizdžio. Tai tikrai nėra džiuginantys signalai. Žinoma, tarptautinis reitingas nėra vienintelis kriterijus, pagal kurį investuotojai ar partneriai vertina Lietuvą, tačiau 13 pozicijų kritimas yra reikšmingas. Tokių svyravimų pastaraisiais metais tikrai nematėme, todėl tai rodo, kad nesame tokioje geroje pozicijoje, kaip galbūt norėtume manyti“, – „Delfi“ komentavo Ž. Simonaitytė-Vasiliauskienė.
Ekonomistė atkreipė dėmesį, kad nėra vienos priežasties, kodėl Lietuva visose pagrindinėse srityse smuko. „Tai parodo, kad kai pradedame prasčiau tvarkytis arba pernelyg įsijaučiame į mintį, kad jau gyvename labai gerai ir nebereikia stengtis, pradeda blogėti įvairios sritys. Matome problemas tiek ekonomikoje, tiek užimtume, tiek kainų lygyje.
Didžiausias pavojus, kurį signalizuoja šis kritimas, yra tas, kad tampame labai brangia šalimi. Atlyginimai auga, tačiau produktyvumas ir efektyvumas – tiek viešajame sektoriuje, tiek versle – neauga tokiu pačiu tempu. Tas pats pasakytina ir apie infrastruktūrą – mokslinę, sveikatos apsaugos, technologinę. Ji ne visada atitinka tai, kiek norime uždirbti“, – atkreipė dėmesį ji.
Tarp reitingo ataskaitoje išskirtų Lietuvos iššūkių minimas produktyvumas, visuomenės senėjimas, energijos kainos, būsto įperkamumas.
„Pavyzdžiui, kalbant apie energijos kainas, jos paveikė visą pasaulį, todėl vien šiuo veiksniu Lietuvos kritimo nepaaiškinsi. Mes nesame kažkuo išskirtiniai.
Tačiau pagrindinė problema yra ta, kad atlyginimai auga gerokai sparčiau nei produktyvumas. Turėjome diskusijas dėl minimalaus darbo užmokesčio didinimo ir vėl kalbame apie reikšmingą jo kėlimą. Nesakau, kad tai nereikalinga – tai mažina skurdą ir gerina žmonių padėtį. Tačiau yra ribos. Jeigu atlyginimai augs pernelyg sparčiai, dalis verslų paprasčiausiai nebenorės veikti Lietuvoje, nes tapsime per brangūs. O atlyginimams mokėti reikės vis daugiau lėšų, kurių verslas gali tiesiog neuždirbti“, – teigė Ž. Simonaitytė-Vasiliauskienė.
Kalbinta ekspertė atkreipė dėmesį ir į tai, kad mažmeninė prekyba Europoje traukiasi, situacija nėra gera ir Lietuvoje.
Šis reitingas yra pirmas rimtesnis signalas. Pastaruosius kelerius metus gyvenome ant pakilimo bangos – džiaugėmės, kad aplenkėme Estiją, Ispaniją ir nemažai Pietų Europos valstybių. Galbūt šiek tiek užmigome ant laurų. O tai yra pavojingiausia stadija.
Živilė Simonaitytė-Vasiliauskienė
„Net ir įvertinus tai, kad gyventojai pasiima lėšas iš antrosios pensijų pakopos, mūsų BVP augimas neatrodo toks įspūdingas, kokio būtų galima tikėtis.
Todėl dabar yra metas galvoti, kaip išsaugoti ekonomikos augimą. Akivaizdu, kad tam tikras sulėtėjimas yra neišvengiamas, tačiau svarbu jį kuo labiau amortizuoti. Priešingu atveju netrukus svarstysime ne apie tai, kaip daugiau finansuoti gynybą, o apie tai, iš kur apskritai paimti pinigų. Jei neturėsime stiprios ekonomikos, nebus ir kas moka mokesčius“, – patikino ekonomistė.
Itin svarbus bus ir antrasis ketvirtis. „Pagal visą statistiką jis turėtų būti labai geras. Daugybė žmonių atsiėmė lėšas iš antrosios pensijų pakopos, todėl vartojimas turėtų būti aktyvus.
Tačiau jeigu net ir tokiomis sąlygomis nematysime ryškesnio ekonomikos augimo arba jis bus tik simbolinis, tai reikš, kad susiduriame su fundamentaliomis problemomis. Tokiu atveju nereikės laukti jokių reitingų ar trečiojo ketvirčio rezultatų – bus aišku, kad situacija nėra gera“, – komentavo Ž. Simonaitytė-Vasiliauskienė.
Kaip susigrąžinti pozicijas?
Kas turėtų pasikeisti arba ką reikėtų padaryti, Lietuva susigrąžintų prarastas pozicijas ir kitais metais galėtų kilti aukštyn? To „Delfi“ pasiteiravo banko ekonomisto.
N. Mačiulis atsakė trumpai: „Pirmiausia – nedaryti to, ką darėme per pastaruosius metus.“
Vienas tokių pavyzdžių, pasak pašnekovo, pensijų sistemos pokyčiai.
„Visos Vakarų valstybės, susidurdamos su visuomenės senėjimu, siekia mažinti priklausomybę nuo einamuoju metu surenkamų socialinio draudimo įmokų. Daugiau nei du dešimtmečius tuo keliu ėjo ir Lietuva.
Tačiau staiga vienu sprendimu buvo nuspręsta, kad galbūt nereikia kaupti ateičiai ir galima šiuos pinigus išleisti dabar. Gyventojams tai gali patikti, tačiau užsienio investuotojai į tokius sprendimus žiūri kritiškai. Jų vertinimu, tai klaida, kuri trumpuoju laikotarpiu paskatins vartojimą, ekonomikos augimą ir infliaciją, tačiau ilgainiui reikš mažesnes pajamas senatvėje ir didesnę vyresnio amžiaus žmonių skurdo riziką.
Todėl vertinant ekonominę, socialinę, švietimo ar mokestinę politiką svarbu suprasti, kad tai, kas atrodo patrauklu šiandien, nebūtinai yra naudinga ilgalaikėje perspektyvoje. Politikai turėtų galvoti ne tik apie trumpalaikį poveikį ekonomikai ar reitingams, bet ir apie tai, kokias pasekmes jų sprendimai turės po dešimties ar dvidešimties metų“, – teigė N. Mačiulis.
Kaip gerąjį pavyzdį jis pateikė Estijos požiūrį į švietimo sistemą.
„Estija pirmauja Europos Sąjungoje pagal mokinių pasiekimus ir įgyvendintas reformas. Lietuva šioje srityje atsilieka. Jeigu reikėtų įvardyti svarbiausią pastarųjų metų sprendimą švietimo srityje, aš prisiminčiau tik vieną – prie egzaminų rezultatų pridėtus dešimt balų.
Tačiau tai nėra reforma. Tuo metu Estija aktyviai sprendė klausimą, kaip pritaikyti švietimo sistemą dirbtinio intelekto amžiui, kaip ugdyti kritinį mąstymą ir kompetencijas, kurios bus reikalingos ateities darbo rinkoje.
Mes taip pat turime būti žingsniu priekyje ir galvoti apie būsimus poreikius, o ne tik bandyti taisyti senas problemas. Jeigu mokinių rezultatai prasti, sprendimas nėra tiesiog pridėti dešimt balų prie egzaminų. Tai neišsprendžia problemos ir tikrai nedidina Lietuvos konkurencingumo“, – kalbėjo banko ekonomistas.