Lietuviški grybai – ypatingi
Vienos didžiausių Lietuvoje ir visose Baltijos šalyse įmonių, dirbančių miško gėrybių versle, UAB „Fudo” valdybos pirmininkas Gintaras ALEKNAVIČIUS, sako, jog toks verslas – labai priklausomas nuo gamtos kaprizų. Štai pernai verslininkai skundėsi prastu mėlynių derliumi, tiesa, šiemet jo laukiama gero. Vasara kol kas lietinga, taigi ir grybų derlius turėtų džiuginti.
Paklaustas, kokius planus puoselėja Lietuvos miško grybų ir uogų verslininkų asociacija, naujasis jos vadovas neslepia, kad svarbiausia – Europoje populiarinti būtent lietuviškus grybus.
„Iki šiol kiekviena įmonė užsiėmė savimi: konkurencija, „pasistumdymai” pečiais… Mano mintis tokia, kad esame maži ir unikalūs, ir mūsų lietuviški grybai yra unikalūs. Tą galime išnaudoti, garsindami Lietuvos grybus.
Lietuviški grybai yra labai geros kokybės, labai švarūs, juose nėra radiacijos, jokių sunkiųjų metalų, – tikino jis. – Reiktų daugiau bendradarbiauti su valdžios struktūromis rengiant parodas. Kad kaip asociacija būtume bendruose stenduose. Nes tą daryti įmonėms atskirai yra gana brangu. Gal pavyks apsijungti.”
G.Aleknavičius atkreipė dėmesį, kad lietuviškuose grybuose radiacijos kiekis yra daugiau nei 10 kartų mažesnis nei leistinas radiacijos kiekis grybuose (leistinas – 600 bekerelių/ kg, o lietuviškuose grybuose – iki 50 bekerelių/kg). Pašnekovas pasakojo, jog tyrimais įrodyta: leistinos ribinės vertės grybų radiacija pakenktų žmogaus sveikatai tuo atveju, jei jis tokių grybų suvalgytų apie 2 tonas!
„Grybų radiacija susijusi su kenksmingos gamybos sritimi, Černobylio avarijos padariniais, nes radiacijos išmetimus vėjas daug kur nupūtė. Yra vietų, kur grybai yra radioaktyvūs, pavyzdžiui, darėme atitinkamus tyrimus kai kuriose Vokietijos vietose, ten grybų radiacija viršijo normas. Vadinasi, debesėliai iš Černobylio ir čia buvo vėjo atpūsti”, – pasakojo G.Aleknavičius.
Mažos voveraitės – tai porūšis
Miško grybai iš tiesų yra „stebuklingas” produktas, iki šiol mokslas negeba dirbtinėmis sąlygomis išauginti nei baravyko, nei voveraitės. Nors parduotuvėse matome daug dirbtiniu būdu išaugintų, geros maistinės vertės grybų, pasak Lietuvos miško grybų ir uogų verslininkų asociacijos vadovo, jie toli gražu neprilygsta miško grybams.
„Kas yra grybas? Ar tai yra augalas ar gyvūnas? Nes jis turi ir tų, ir tų savybių. Pasitelkę mikologus atlikome voveraičių tyrimus, mat buvome nutarę, kad negalima rinkti voveraičių iki 2 cm galvute, norėjome įpratinti žmones, kad nesiknistų po samanomis ir nerautų tų mažų.
Paaiškėjo, kad tos mažos voveraitės yra kitas šių grybų porūšis, jos didesnės ir neauga”, – šypsojosi G.Aleknavičius.
Voveraitės grybautojų labai giriamas grybas, pirmiausia todėl, kad nekirmija, žinoma, ir dėl skonio. Šiuose grybuose yra chinomanozės, t.y. medžiagos, kurios labai nemėgsta kirmėlės, vabalai. Taigi grybas pats apsisaugo.
Pasak pašnekovo, voveraitės kaip produktas pasižymi priešgrybeliniu poveikiu, žmogaus organizmui labai naudingos.
Tiesa, šiuo metu voveraičių kaina turguose gana didelė – už litrą šių grybų prašoma 12 eurų.
G.Aleknavičius teigė, kad verslininkai labiau užsiima grybų verslu, mat uogoms reikia rimtesnės įrangos, galingų šaldytuvų. Su šviežiais grybais dirbti paprasčiau: trumpai sakant, atvėsinai, įdėjai į krepšelį, ir pardavei. Grybai ne tokie lepūs kaip uogos.
„Mes Kaune turime gilaus šaldymo tunelį. Kai šaldai tokiu būdu, užšalimo procesas labai greitas, ledo kristaliukai susidaro labai maži. O kai šaldytuve, tai ledo kristalai auga lėčiau, jie didesni ir sudrasko ląstelieną. Kai šaldai tokiame tunelyje, grybas išlieka kokybiškas, neatskirsi, ar šviežias, ar šaldytas buvo”, – pasakojo jis.
Tiesa, šių laikų žmonės, kad ir kokioje šalyje gyventų, labiau mėgsta šviežius grybus, nors kadais buvo populiarūs sūdyti grybai, juos tūkstančiais tonų į Vokietiją, Prancūziją eksportuodavo mūsų miško gėrybių verslininkai. Pakito vartojimo kultūra. G.Aleknavičius sako, jog grybų konservai nebėra geras biznis.
Užsidirbti eidavo net mokytojai
Paklaustas, ar šiais laikais lengva rasti darbuotojų, ponas Gintaras moja ranka: „Pasakysiu atvirai, nelengva.
Anksčiau būdavo eilė, net mokytojai, moksleiviai vasarą eidavo užsidirbti, žmonės buvo ištroškę pinigų. Litas buvo didelė vertybė. Dabar pasikeitė viskas.
Lengviau, matyt, dabar pinigą gaut, – svarstė jis. – Darbiname žmogų, jis klausia, o kokia alga? Sakome, kad pas mus algos nėra, pas mus yra atlyginimas, t.y. atlygis už darbą. Keičiasi kartos…
Kad jaunimas norėtų ateiti vasarą padirbti, kai turi laisvo laiko, ne… Sunku. Esame dabar pridarbinę ukrainiečių.
Geri laikai gimdo silpnus žmones. Verčiamės kol kas. Bet iš tikrųjų labai geras uždarbis žmonėms, Varėnoje yra žmonių, kurie nuo seniai dirba. Galima laisvai antrą atlyginimą užsidribt.”
Tiesa, G.Aleknavičius pažymi, kad grybai tampa nišiniu produktu. Keičiasi ir gastronominė kultūra, pavyzdžiui, tikras vokietis pasakytų, kad kepsnys be voveraičių padažo – ne kepsnys. Dabar Vokietijoje, visoje Europoje gyvena daug migrantų, jų maisto kultūra visiškai kitokia.
„Grybininkų, uogininkų po truputį mažėja. Mūsų aociacijoje yra 7 įmonės. Verslas nėra augantis, bet tai – brandus verslas. Svarbiausia – surasti savo unikalumą. Beje, grybai yra aukštesnės lygos produktas, todėl posakis „pigiau grybo” šiais laikais visai netinka”, – kalbėjo pašnekovas.
G.Aleknavičius sako, jog verslininkams labai nerimą kelia miškų kirtimas. Juk grybiena „ruošiasi” labai ilgai, kol grybas išlenda į paviršių. Grybų auginimo procese dalyvauja medžiai, samanos, bakterijos.
Tokie miško grybai, kaip baravykai, auga tik gerame miške. „Mažėja miškų, mažėja žmonių, lieka tik stipriausieji”, – pokalbį baigė Gintaras.