Nenori nei monotonijos, nei persistengti
ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto lektorius, karjeros konsultantas Laurynas Puidokas sako, kad faktas, jog Z karta yra pirmoji, kuri užaugo greitame, visiškai skaitmeniniame pasaulyje, labai jaučiasi ir darbe. Informacijos ir greičio ši karta tikisi visur ir visada:
„Ši karta užaugo laikais, kai kalbėti apie psichologinę sveikatą, savirealizaciją ir darbo prasmę tapo norma, todėl jų požiūris į darbą yra daug holistiškesnis, dažnu atveju darbas nėra prioritetinė sritis. Įvairūs moksliniai tyrimai rodo, kad tarp šios kartos žmonių dominuoja požiūris daryti bare minimum darbe – neapsikrauti, nepersistengti, nedėti ekstra žingsnio į priekį. Tas tikrai negali būti taikoma visai kartai, tačiau tiek tyrimai rodo, tiek darbdaviai pastebi, kad noro tobulėti ir polėkio būti pirmiems tarp šios kartos atstovų gerokai mažiau.
Jie nebemato darbo kaip vienos linijinės karjeros trajektorijos: jiems svarbu nuolat augti, išbandyti skirtingas sritis, turėti galimybę daryti poveikį ir matyti itin greitą rezultatą. Dėl to jie dažnai renkasi projektinį darbą, startuolius ar organizacijas, kurios leidžia eksperimentuoti ir greitai matyti rezultatus“, – būdingiausius Z kartos darbuotojų bruožus vardija L. Puidokas.
Anot karjeros konsultanto, labai svarbu suvokti, kad pati „Z kartos“ sąvoka nėra universali. Nėra ir aiškios ribos, kada ji prasideda ir baigiasi, nes kartų bruožus formuoja ne vien gimimo metai, bet ir kontekstas, kuriame žmogus augo – šalies kultūra, ekonominė padėtis ir pan.
„Negalima dėti lygybės ženklo tarp, pavyzdžiui, 30-mečio lietuvio ir 30-mečio amerikiečio: nors abu teoriškai patenka į Z kartą, jų vertybiniai, socialiniai ir darbo įpročiai labai skiriasi. Lietuvoje Z kartos pradžia iš esmės „vėluoja“ – mūsų 25–30 metų amžiaus žmonės dažnai labiau primena vadinamosios Y kartos atstovus, nes jie užaugo laikotarpiu, kai skaitmeninės technologijos dar tik kūrėsi, o darbo stabilumas buvo laikomas didele vertybe. Tik jaunesni Z kartos atstovai – tie, kuriems dabar apie 18–23 metai, – jau atitinka „klasikinį“ Z kartos portretą: greitas tempas, nuolatinis pokyčių poreikis ir labai individualus požiūris į darbą“, – įsitikinęs L. Puidokas.
Vieną rytą gali tiesiog nebeateiti, nes nebevaibina: pagrindiniai pliusai ir minusai
Anot pašnekovo, darbdavių komentarai, kad jauniausios kartos darbuotojai ne visada linkę prisiimti atsakomybę ar įsipareigoti, iš tiesų turi pagrindo. Vyresnėms kartoms darbas dažnai buvo viena svarbiausių gyvenimo dalių – stabilumo, saugumo, net savirealizacijos šaltinis. O štai Z kartos atstovai dažniau mato darbą kaip būdą finansuoti gyvenimą, keliones, patirtis ar savęs paieškas, bet nebūtinai kaip savirealizacijos ar stabilumo šaltinį.
„Ne vienas darbdavys šiandien pasakoja istorijas, kai darbuotojas tiesiog vieną rytą nebeatvyksta į darbą, nes „nebemato prasmės“ ar tiesiog „nebejaučia energijos“. Ir tai vyksta ne tik tarp jaunimo, dirbančio nekvalifikuotą darbą. Tokių pavyzdžių vis dažniau pasitaiko ir tarp aukštos kvalifikacijos darbuotojų, kūrybinėse ar technologijų srityse. Ar jų požiūris per daug liberalus? Tai galima matyti dvejopai. Viena vertus, toks požiūris atneša iššūkių – mažiau ilgalaikio įsipareigojimo, daugiau spontaniškumo, mažiau „pareigos jausmo“. Kita vertus, tai ir ženklas, kad jaunoji karta atsisako dirbti iš baimės ar spaudimo, labiau vertina savo emocinę gerovę, autentiškumą ir balansą tarp darbo bei asmeninio gyvenimo. Taigi, galima sakyti, kad požiūris tikrai tampa liberalesnis, bet tai nereiškia, kad blogesnis. Tai tiesiog kitokia santykio su darbu kultūra“, – dvi medalio puses apie Z kartos požiūrį į darbą apibūdina L. Puidokas.
Pašnekovas priduria, kad dar jaunesni, šiuo metu mokyklas ar universitetus baigiantys Z kartos atstovai, gimę po 2005 m., greičiausiai bus dar radikalesni – jie užaugo pasaulyje, kuriame viskas pasiekiama vienu mygtuko paspaudimu, todėl jų tolerancija biurokratijai, lėtumui ar perteklinėms taisyklėms yra minimali. Bus dar aktyviau pajudėta nuo lojalumo reikalavimo prie prasmingų santykių kūrimo.
Paprašytas išskirti tris pagrindines Z kartos darbuotojų stiprybes ir tris didžiausius iššūkius, pašnekovas išskiria štai ką:
-
Nebijo pasakyti „ne“. Jie neleidžia savęs išnaudoti, moka pastovėti už save ir greitai nutraukia netinkamą darbo santykį – taip apsisaugo nuo perdegimo.
-
Drąsūs. Gali be baimės parašyti vadovui ar direktoriui, išsakyti nuomonę, pasiūlyti idėją – net jei dirba pačioje žemiausioje grandyje.
-
Greitai perpranta naujoves. Jie natūraliai lengvai jaučiasi technologijų aplinkoje.
-
Trumpas dėmesio išlaikymas. Jiems sunku ilgiau susikoncentruoti į vieną užduotį, jie greitai pradeda nuobodžiauti, todėl kantrybės reikalaujantis darbas kelia sunkumų.
-
Technologijų karta ne visada yra nuoroda į IT raštingumą. Nors Z karta geba valdyti socialinius tinklus, sudėtingesnės, mažiau patogios sistemos dažnai tampa iššūkiu.
-
Darbo rinka dar ne visiškai pritaikyta jiems. Kadangi dauguma darbdavių vis dar priklauso vyresnėms kartoms, ne visur atsižvelgiama į jaunų darbuotojų darbo stilių ar poreikius – tai mažina jų įsidarbinimo galimybes.
Vadovai klauso, o ne nurodinėja: orientuoti į žmogų, o ne į hierarchiją
Z kartos vadovai taip pat labai aiškiai skiriasi nuo praeitų kartų atstovų, užimančių vadovaujamas pozicijas. Tiesa, Lietuvoje dar anksti daryti apibendrinimus apie Z kartos vadovavimo stilių, mat Z kartos atstovų vadovaujamose pozicijose dar nėra ypač nedaug. Mūsų šalyje ši karta į darbo rinką atėjo vėliau nei, pavyzdžiui, JAV ar Vakarų Europoje.
Jaunoji karta atsisako dirbti iš baimės ar spaudimo, labiau vertina savo emocinę gerovę, autentiškumą ir balansą tarp darbo bei asmeninio gyvenimo.
Laurynas Puidokas
Vis dėlto, žvelgiant į kitų šalių patirtį, pasak pašnekovo, galima pastebėti tam tikrą bendrą kryptį: „Z kartos darbdaviai ir vadovai paprastai yra labiau bendradarbiaujantys, mažiau formalūs ir daug labiau orientuoti į žmogų nei į procesus ar hierarchiją. Jie nelabai tiki tradiciniu „top-down“ modeliu – labiau pasitiki horizontaliais santykiais, dalijasi atsakomybe, labiau klauso nei nurodinėja. Jiems svarbu, kad komanda jaustųsi įtraukta, kad darbe tvyrotų tikrumo, pagarbos ir psichologinio saugumo atmosfera. Jie nebijo kalbėti apie emocijas, balansą ar išsekimą: tai, kas ankstesnėms kartoms dažnai atrodė kaip silpnumo ženklas, jiems yra lyderystės dalis.
Dar vienas išskirtinis bruožas – autentiškumo poreikis. Z kartos vadovai vengia „vaidinti“ lyderius, nori būti tokie, kokie yra. Jie vertina skaidrumą, sąžiningą komunikaciją ir atvirą grįžtamąjį ryšį“, – įsitikinęs L. Puidokas.
Ateities profesijos – kas darbą tikrai ras
Permainų ir technologijų įsigalėjimo laiku pasigirsta vis daugiau nuomonių, o kartu ir nuogąstavimų dėl to, kurios profesijos netrukus sulauks saulėlydžio, o kurios kaip tik bus nepralenkiamai perspektyvios. Visgi ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto lektorius bei karjeros konsultantas L. Puidokas tokias kalbas vertina net kiek ironiškai, nes tai, anot jo, – beveik astrologinės prognozės:
„Galime spėlioti, bet tiksliai nuspėti, kokie darbai išliks ar atsiras po 10–20 metų, tiesiog neįmanoma. Technologijos, dirbtinis intelektas ir pasaulio pokyčių greitis viską keičia taip sparčiai, kad dauguma prognozių pasensta dar joms neįsigaliojus.
Žvelgiant iš dabartinės perspektyvos akivaizdi tik viena tendencija: vis mažiau reikės žmonių, kurie atlieka vienodas, pasikartojančias, rutiniškas užduotis. Tai liečia labai įvairius sektorius: nuo finansų apskaitos ir vertimo raštu iki administracinių funkcijų. Tokias užduotis vis efektyviau perima dirbtinis intelektas, o verslai natūraliai ieško sprendimų, kaip šias funkcijas automatizuoti. Be to, Z kartos darbuotojai, kurių vis daugiau ateina į rinką, tiesiog neturi kantrybės monotonijai. Jie ieško dinamikos, kūrybiškumo, įvairovės, todėl ir darbo rinkos pasiūla turės prie to prisitaikyti.“
Kokios profesijos atsiras, pašnekovas nesiima spėlioti, tačiau vienas dalykas, anot jo, nesikeičia niekada: visada bus reikalingi žmonės, kurie yra „savo vietoje“, mėgaujasi tuo, ką daro, ir savo darbu kuria realią vertę. Nesvarbu, ar tai kūryba, technologijos, mokslas, ar socialinė sritis – autentiškas įsitraukimas ir aukštas savininkiškumo jausmas visada bus deficitas, kurio negali pakeisti joks algoritmas.
„Todėl šiandien svarbiau ne pasirinkti „teisingą“ profesiją, o išsiugdyti tinkamas kompetencijas. Yra trys esminės, kurios išlaikys vertę bet kokiame pasaulyje. Pirmiausia, nuolatinio mokymosi kompetencija – gebėjimas greitai įsisavinti naujus dalykus ir atnaujinti žinias. Antra, prisitaikymo prie pokyčių kompetencija – lankstumas, smalsumas, gebėjimas nebijoti nežinomybės. Trečia, atsparumo kompetencija – psichologinė tvirtybė, gebėjimas išlikti veiksmingam net esant neapibrėžtumui. Turint šį rinkinį, profesijos pavadinimas tampa mažiau svarbus – darbą visada rasite.“
Pamirškite vaisių lėkštes ir kassavaitinius susirinkimus
Kalbėdamas ne apie darbo sritį, o apie ateityje patraukliausią darbovietę, L. Puidokas sako, kad Z kartos siekis – kad darbas derėtų su gyvenimu, o ne jį užgožtų. Būtent todėl per artimiausią dešimtmetį patraukliausios darbo vietos bus ne tos, kurios siūlo ilgus papildomų naudų sąrašus, o tos, kurios suteikia žmonėms daugiau laisvės ir lankstumo.
Didžiausią pranašumą turės darbdaviai, siūlantys hibridinį ar nuotolinį darbo modelį, galimybę pasirinkti darbo laiką ir vietą. Z kartai taip pat svarbus aiškumas – tiek dėl atlygio, tiek dėl karjeros galimybių ar užduočių. Jie nori žinoti, ką daro ir už ką gauna atlygį, be dviprasmybių ar „vidinių taisyklių“, kurias supranta tik senbuviai. Papildomos naudos šiandien irgi vertinamos dvejopai. Tokie dalykai kaip trumpesnė darbo diena prieš savaitgalį ar psichologinės pagalbos prieinamumas jaunimui atrodo daug prasmingesni nei vaisių krepšiai biure ar masažo kuponai. Biuras turėtų būti patogus, modernus, jaukus. Z kartos atstovai nori dirbti motyvuojančioje aplinkoje.
Kita vertus, yra ir tokių dalykų, kurie jaunus darbuotojus atbaido. Griežta kontrolė, privalomas buvimas biure nuo aštuntos iki penkių ir nepasitikėjimas darbuotoju – tai ženklai, kad organizacija sustingusi. Tą patį galima pasakyti apie perteklinę biurokratiją, daugybę susirinkimų be aiškaus tikslo ar popierinius procesus, dėl kurių tiesiog švaistomas laikas. Z kartai tokios aplinkos atrodo senamadiškos ir neefektyvios“, – pokalbį užbaigia L. Puidokas.