Marijonai, kur yra gyvenimo prasmė?
Pokalbio pradžioje jo vedėjas Paulius Vaitiekūnas su šypsena pasakojo šiam interviu ruošęsis bene kaip niekada atsakingai. Viena iš jo užduočių besiruošiant laidai neva buvo pabendrauti ir su M. Mikutavičiaus gerais bičiuliais bei gyvenimo bendražygiais – šie, pasak Pauliaus, apie dainininką jam tikrai turėjo, ką papasakoti.
Štai Marijono geras draugas ir scenos kolega Linas Zareckas-Choras, geriausiai atpažįstamas kaip legendinės grupės „ŽAS“ narys, perspėjo, kad įprastai pats M. Mikutavičius savo aplinkai užduoda vieną kertinį klausimą – teiraujasi, kur yra gyvenimo prasmė?
Šis klausimas esą dažnai skamba ir vienu konkrečiu paros metu. Išgirdęs tai, Marijonas tą laiką juokdamasis kaipmat įvardijo: „4 ryto“. Vis dėlto, jis pridūrė, kad dabar to klausia jau kur kas rečiau.
„Nepavyko išsiaiškinti. Paprastai, aš perlipdavau tą 4 valandą, o apie 5 valandą jau tai nerūpėdavo – taip niekada ir neišsiaiškinau. Dabar, šiame amžiuje, jau mažiau to klausiu draugų, nes supratau, kad atsakymo nerasiu. Bet aš likau prie vieno varianto, kurį man kažkada pasakė bičiulis Tru Sabaka [Marius Berenis]. Jis sakė: gyvenimo prasmė yra gyventi taip, kad tas klausimas niekada nekiltų. Aš iš jo mokausi ir stengiuosi taip gyventi“, – kalbėjo M. Mikutavičius.
Prabilo apie kartu su tėvyste į gyvenimą atėjusias pamokas
Laidoje taip pat buvo pastebėta, kad tai, jog minėtas klausimas iš Marijono lūpų skamba vis rečiau, jo bičiuliai sieja su dainininko sūnaus gimimu. Pasak paties M. Mikutavičiaus, tai – tikra tiesa.
Ką jam reiškia tėvystė, jis papasakojo ir plačiau.
„Žinai, aš esu senas tėvas, tai labai daug įspūdžio per visą laiką apie vaikus susidariau iš kino filmų. Kažkaip aš naiviai įsivaizduodavau, kad vaikai – tobuli. Ten tėvas tik išlipa iš mašinos, vaikas atbėga, apsikabina. Tėvui kažkokie reikalai – vaikas nuėjo ir užmigo tą pačią akimirką. Aš kažkaip galvojau, kad gal taip ir yra? Galvojau, kad tie žmonės, kurie skundžiasi vaikais, tiesiog yra žiopliai, nes nemoka jų auginti, o aš – mokėsiu, nes aš mačiau filmuose.
Kai pats esi tėvas, susiduri su tais pačiais atvejais, su kuriais, greičiausiai, susidurdavo tavo tėvai, tave augindami. Kartais yra labai daug šilumos ir labai daug juoko, nesvietiškai geros energijos, bet taip pat kartais turi susitaikyti su tuo, kad tas vaikas – ne tam vaibe, kaip tu. Aš dar turėjau daug ko išmokti“, – pripažino vyras.
Sūnų auginantis M. Mikutavičius papasakojo ir apie savo, kaip tėčio, vaikui keliamas taisykles. Viena jų, kurią jis įvardijo kaip kone pagrindinę, namuose esą dažnai yra laužoma.
„Yra pagrindinė taisyklė, kuri yra nuolat laužoma – padaryk tai, ką reikia, tam, kad galėtum daryti tai, ką tu nori. Mane taip auklėjo, tad aš kažkaip ir tikiu tuo kažkuria prasme, kad tu turi nusipelnyti savo laisvalaikį, prieš tai atlikęs tam tikras pareigas. Bet, aišku, tu nesi diktatorius ir kartais pats sulaužai tas taisykles, leidi daugiau. Lepiname mes tuos savo šiknius ir nieko tu nepadarysi“, – atvirai sakė M. Mikutavičius.
Pasak jo, turint vieną vienintelį sūnų, jo apskritai nelepinti būtų labai sunku.
„Tu turi vieną sūnų, taigi, jeigu tu jam neturi laiko arba negali skirti dėmesio, švelnumo arba atlaidumo – tai kam tu iš viso gali tai skirti?
Tiesą sakant, kartais aš žiūriu į žmones, kurie turi kokius 3 vaikus. Kai sėdi Vilniaus kamščiuose ir veži vieną vaiką į būrelį, tu apie juos pagalvoji. Arba, kai žiūri į vienišas mamas, kurios augina 3 vaikus ir dar kažkokiu būdu sugeba gauti kokio nors mokslo daktarą, studijuoti universitete – aš neįsivaizduoju, kaip žmonės tai padaro. Aš tam jau neturiu energijos“, – taip pat kalbėjo vyras.
M. Mikutavičius dar pridūrė, kad kartais jam darosi baisu pagalvoti, kaip jo santykis su tėvyste dar gali kisti ateityje.
„Aš bijau, kad būsiu senas tėvas – man dabar yra 54. Kartais aš įsivaizduoju tą laiką, kai sūnus bus paauglys – tai bus po kokių 7 metų. Man bus 61-eri, aš ateisiu į tėvų susirinkimą, su dirbtiniais sąnariais, nuplikęs, nežinau – gal su kvapu nuo vakarykščio, sėdėsiu kažkur, susirasiu kažkokią vietą kampe, nes norėsiu tiesiog atkentėti tai, nes neturiu jėgų. Viešpatie, man reikės klausyti: jūsų sūnus tą ir tą padarė. O aš, greičiausiai, sėdžiu ir galvoju: blemba, spėsiu dar į ikiuką iki 8? Gali būti taip“, – šmaikštavo jis.
Visgi, įsivaizduoti, kas mūsų laukia, anot Marijono, labai sunku. Tą puikiai atspindi ir tai, kad ir pats daug ką iki sūnaus gimimo įsivaizdavo visiškai kitaip.
„Viskas yra absoliučiai ne taip, kaip aš įsivaizdavau. Turėjo būti komedija, dabar linksta į melodramą“, – teigė M. Mikutavičius.
Visą pokalbį su M. Mikutavičiumi žiūrėkite laidoje: