Kaip atrodo studijos, kai auditoriją pakeičia visas pasaulis? Ką reiškia būti studentu, kai mokytis galima iš bet kurio pasaulio kampelio? Kokių studijų šiandien ieško žmonės, vertinantys laisvę ir mobilumą? Į šiuos klausimus drauge su pašnekove ir ieškome atsakymų.
Studijuoti ryžosi tik tada, kai tam atėjo laikas
Kai dauguma žmonių aukštąjį mokslą renkasi iškart po mokyklos, Viktorija šį sprendimą priėmė tik po vienuolikos metų. Tuo metu ji jau buvo sukaupusi solidžią profesinę patirtį – fotografijoje dirbo daugiau nei dešimtmetį, buvo įkūrusi savo fotostudiją Kaune, fotografavo vestuves, šeimas, krikštynas. Tačiau ilgainiui suprato, kad vien praktikos nebeužtenka.
„Fotografijoje buvau jau apie vienuolika metų. Turėjau savo fotostudiją Kaune, dirbau su vestuvėmis, šeimos fotosesijomis, tačiau dėl žinių ir įgūdžių stokos tiesiog perdegiau. Tuo metu net pagalvojau, kad gal fotografija apskritai ne man. Pardaviau visą įrangą, sustabdžiau veiklą ir išėjau dirbti į logistiką bei vadybą“, – pasakoja pašnekovė.
Nors naujas darbas jai suteikė daug vertingos patirties, vidinis jausmas neleido pamiršti fotografijos.
„Tie dveji metai naujoje darbinėje srityje mane labai daug ko išmokė. Sužinojau daugiau apie komandinį darbą, atsakomybes, tikslų siekimą. Tačiau vis tiek supratau, kad mano širdis kviečia grįžti prie fotografijos. Tik jau norėjau nebekartoti to paties. Žinojau, kad noriu kažką keisti, tik dar nežinojau ką“, – prisimena Viktorija.
Tuomet ji priėmė dar vieną drąsų sprendimą ir išvykto į Balį be atgalinio bilieto.
Bilietas į Balį tapo naujo gyvenimo pradžia
Kelionė į Indoneziją kalbinamai fotografei nebuvo tiesiog atostogos. Viktorija sako vykusi ieškoti atsakymų į klausimą, kokia fotografė ji nori būti. Būtent ten ji ir atrado savo nišą.
„Supratau, kad moterų portretai yra būtent tai, ką noriu fotografuoti. Fotosesijomis noriu moterims duoti daugiau nei gražias nuotraukas. Noriu padėti joms labiau pasitikėti savimi, pamilti save, parodyti jas tokiu kampu, kokio jos pačios dažnai nemato“, – sako pašnekovė.
Ilgainiui pasikeitė ir jos verslo modelis. Gyvendama nuolat keliaujant Viktorija suprato, kad nebenori būti prisirišusi prie vieno miesto.
„Su tokiu gyvenimo būdu dirbti tik vienoje vietoje buvo sudėtinga. Todėl pradėjau dirbti kaip fotografė, paslaugas teikianti skirtingose pasaulio šalyse. Keliauju, fotografuoju klientes naujose vietose, dirbu su prekių ženklais, kuriems reikia produktų nuotraukų užsienyje. Taip galiu suderinti dvi didžiausias savo aistras – fotografiją ir keliones“, – džiaugiasi ji.
Studijas pasirinko ne dėl diplomo, o dėl žinių
Mintis apie aukštąjį mokslą Viktorijai kilo natūraliai. Ji sako aiškiai pajutusi, kad nori augti ne tik kaip fotografė, bet ir kaip kūrybinio verslo kūrėja.
„Praėjus vienuolikai metų po mokyklos supratau, kad atėjo laikas studijoms. Ne dėl to, kad reikėtų kažką baigti ar turėti diplomą. Man pačiai atsirado vidinis poreikis mokytis“, – prisimena ji.
Rinkdamasi studijų kryptį jauna moteris ieškojo programos, kuri padėtų geriau suprasti kūrybinį verslą.
„Pasirinkau Kūrybos ir pramogų industrijas dėl labai paprastos priežasties – tai atrodė arčiausiai fotografijos. Man reikėjo suprasti, kaip uždirbti pinigų iš meno, nes vien gerai fotografuoti neužtenka. Norėjau praplėsti pažinčių ratą, įgyti daugiau įgūdžių ir į savo veiklą pažiūrėti plačiau“, – teigia Viktorija.
Tuo metu ji jau buvo nusprendusi išvykti į Aziją. Pamačiusi galimybę studijuoti nuotoliniu būdu SMK Aukštojoje mokykloje suprato, kad vieno pasirinkimo dėl kito atsisakyti nereikės.
Paskaitos prasidėdavo 23 valandą, o interneto tekdavo ieškoti visame mieste
Pirmieji studijų metai sutapo su intensyviausiomis kelionėmis. Viktorija paskaitose dalyvavo iš Balio, Vietnamo, Tailando, Malaizijos ir Kipro. Dėl laiko skirtumo studijų grafikas neretai apsiversdavo aukštyn kojomis.
„Kai buvau Azijoje, paskaitos vietos laiku prasidėdavo apie 22–23 valandą ir trukdavo keturias ar penkias valandas. Kartais tikrai būdavo sunku neužmigti, bet man tai buvo maža kaina už galimybę gyventi taip, kaip noriu, ir kartu studijuoti“, – sako pašnekovė.
Didžiausias iššūkis, anot jos, buvo ne pats mokymasis, o interneto ryšys.
„Kai laukdavo atsiskaitymai, visada ieškodavau vietos su geru internetu. Lietuvoje dažnai net nesusimąstome, koks tai svarbus dalykas, bet keliaujant tai tampa vienu svarbiausių kriterijų“, – įsitikinusi studentė.
Vienas egzaminas Viktorijai įsiminė ilgam.
„Buvau Tailande, o geriausias internetas buvo tik bendroje hostelio erdvėje. Atsiskaitymas vyko naktį. Žmonės grįždavo iš vakarėlių, sustodavo pažiūrėti, ką čia darau, smalsaudavo, žiūrėdavo į monitorių. Keli net trumpam pasirodė mano atsiskaityme. Tuo metu buvo šiek tiek streso, bet dabar tai vienas smagiausių prisiminimų“, – pasakoja pašnekovė.
Studijos nesutrukdė nei darbui, nei kelionėms
Po pirmųjų nuotolinių studijų metų Viktoriją pasirinko dar vieną avantiūrą – „Erasmus“ studijas Olandijoje. Ten ji mokėsi vienerius metus.
„Universitete paskaitos vykdavo tris ar keturis kartus per savaitę gyvai. Dieną galėdavau planuoti gana laisvai, todėl viską suderinti tikrai buvo įmanoma“, – pozityviais prisiminimais dalinasi fotografė.
Ji sako, kad didžiausias nuotolinių studijų privalumas yra galimybė nestabdyti savo gyvenimo.
„Man svarbiausia yra lankstumas. Galiu mokytis taip pat, kaip ir visi kiti studentai, bet tuo pačiu dirbti, keliauti, fotografuoti klientus ir kurti savo veiklą. Nereikia rinktis – arba studijos, arba gyvenimas. Galiu turėti viską“, – privalumus vardija Viktorija.
Anot jos, viskas priklauso nuo planavimo.
„Dažnai žmonės klausia, kaip viską spėju. Iš tiesų nieko stebuklingo nėra – tiesiog planuoju laiką. Suderinti tikrai nebuvo sudėtinga“, – įkvepiančia savo istorija dalinasi pašnekovė.
Svarbiausia – ne pažymiai, o tai, ką gali pritaikyti gyvenime
Viktorija sako niekada nesiekusi būti geriausia studentė grupėje. Jai daug svarbiau, kad studijose įgytos žinios būtų naudingos kasdienėje veikloje.
„Man svarbiau žinios, o ne pažymys. Svarbiau išmokti, suprasti, pritaikyti. Niekada neturėjau ambicijos būti pati geriausia klasėje ar grupėje. Man užtenka būti geresnei nei buvau vakar“, – teigia fotografė.
Ji pastebi, kad brandesni studentai į mokslus žiūri kitaip nei ką tik mokyklą baigęs jaunimas.
„Dauguma mūsų grupėje jau dirba, todėl į studijas ateiname labai aiškiai žinodami, kodėl čia esame. Per studijų savaitę gauname koncentruotą informaciją, kurią iš karto galime pritaikyti darbe. Man atrodo, dėl to žinias ir vertiname labiau“, – studijų privalumus vardija Viktorija.
Per šiuos dvejus metus ji sako išmokusi ne tik naujų profesinių dalykų.
„Labiausiai išmokau planuoti laiką, būti nuosekli, pastovi, geriau pažinau save. Labai svarbi pamoka buvo ir ego atsisakymas. „Erasmus“ studijų metu mokiausi su studentais, kurie buvo beveik dešimčia metų jaunesni už mane, bet akademiškai labai stiprūs. Tai buvo puiki patirtis“, – džiaugiasi studentė.
Jeigu nori ir keliauti, ir studijuoti – šiandien tai tikrai įmanoma
Prisiminusi savo sprendimą išvykti į Aziją, Viktorija neslepia, kad į jį artimieji iš pradžių reagavo skeptiškai.
„Kai tau beveik trisdešimt, žmonės dažniausiai tikisi, kad kursi šeimą, pirksi būstą. Mane bandė perkalbėti, šeima labai jaudinosi dėl saugumo. Bet žinojau, kad jeigu dabar neišvažiuosiu, visą gyvenimą galvosiu, kas būtų, jeigu būtų“, – atvirauja pašnekovė.
Šiandien ji džiaugiasi pasirinkusi savo kelią ir sako, kad būtent šiuolaikinės studijų galimybės leidžia žmonėms nebeaukoti vienos svajonės dėl kitos.
„Dažnai girdžiu, kad nuotolinės studijos nėra rimtos. Bet tai netiesa. Mes lygiai taip pat mokomės, darome projektus, atsiskaitome. Skirtumas tik tas, kad šiandien technologijos leidžia mokytis ten, kur tuo metu esi“, – mitus neigia Viktorija.
Todėl ir savo patarimą jauniems žmonėms ji formuluoja paprastai.
„Jeigu atrodo, kad dabar nenori studijuoti, gal verta palaukti. Mano nuomone, studijuoti reikia iš noro, o ne iš reikalo. O jeigu nori ir keliauti, ir studijuoti – šiandien tikrai nereikia rinktis vieno. Gyvename laikais, kai galimybių yra labai daug. Svarbiausia suprasti, ko iš tikrųjų nori tu pats“, – įkvepiančiai pokalbį baigia V. Chrapko.