Matė vienintelį kelią
Lietuvos apeliacinis teisme (LApT) antradienį banko „Snoras” byloje išklausyti pirmieji buvusio pagrindinio bendrovės akcininko 51 metų V.Antonovo parodymai.
Kaip rašė „Vakaro žinios”, 2024 m. lapkritį Vilniaus apygardos teismas jį ir buvusį banko prezidentą Raimondą Baranauską nuteisė už akių dėl apie pusės milijardo eurų banko turto pasisavinimo, jo iššvaistymo, nusikalstamo bankroto, nusikalstamu būdu gauto turto legalizavimo ir kt. Buvusiems vadovams skirta kalėti po 10,5 metų, solidariai konfiskuota 105 mln. eurų.
Po daugybės metų paieškos Rusijos pilietis pernai gruodį buvo sulaikytas Prancūzijos Badene ir buvo parskraidintas į Lietuvą, kur laikomas suimtas. O 68 metų R.Baranauskas iki šiol gyvena Rusijoje, kur jam suteiktas politinis prieglobstis.
Užvakar atsakydamas į LApT teisėjos Aušros Bielskės klausimą, V.Antonovas patvirtino: „Pripažįstu savo kalte, nes anksčiau atlikau daug neteisėtų operacijų.”
Verslininkas aiškino, kad siekdamas stabilizuoti banko „Snoras” veiklą ėmėsi būtinų veiksmų. Jis tikino, kad tuomet su R.Baranausku suvokė, jog tai neteisėta: „Supratome, kad tai vienintelis kelias, kad bankas galėtų veikti.
Neigė ketinimą sužlugdyti
V.Antonovas tvirtino, kad norėjo sumažinti „blogųjų” paskolų skaičių, o vienas iš būdų tai padaryti yra grynojo pelno sąskaita sukaupti banko atsargų, o tokio pelno, pasak jo, galimybės gauti nebuvo, per pasaulinę krizę 2008 m. ir 2009 m. kritus vertybinių popierių vertei.
„Priimdamas sprendimus tikrai nesuvokiau viso atsakomybės masto, <…> vadovavausi verslo logika ir neatsižvelgiau į galiojančių įstatymų reikalavimus. Ar dėl to gailiuosi? Taip, be abejo, jau 15 metų, tačiau gyvenimas nėra kasetė, neatsuksi atgal”, – sakė V.Antonovas.
Jis tvirtino: „Suvokiau, kad kasdien vaikštau prarajos kraštu, <…> bet visi veiksmai buvo atliekami siekiant palaikyti grupės veiklą.”
Anot V.Antonovo, planai pavogti pusę milijardo eurų, juos išleisti ir taip tuo pačiu sužlugdyti visos bankų grupės veiklą būtų nelogiški.
„Pasakysiu atvirai – vogti 500 mln. eurų, dėti į Šveicarijos banką, išvykti į Angliją ir prarasti trijų milijardų (visos bankų grupės – „Elta”) vertę būtų nelogiška.
Neginčiju, kad mano veiksmai neteisėti ir <…> jie ir atvedė mane į šią situaciją, kurioje esu, greičiausiai – į kalėjimą, kur turbūt ir pasibaigs mano gyvenimas, bet nebuvo nei noro, nei ketinimų sužlugdyti didesnę vertę turinčią grupę, <…> sužlugdyti didelės vertės įmonę, siekiant pasipelnyti”, – tikino verslininkas.
Pasak jo, siekdamas stabilizuoti veiklą iš banko paimtas lėšas jis išleido savo banko akcijoms ir kitam finansiniam turtui įsigyti, taip norėdamas išpirkti „blogąjį turtą”.
V.Antonovas neigė, kad sąskaitose laiko milijardines lėšas. Jis tvirtino, kad, jeigu būtų rastas jam priklausantis turtas, būtų pasirengęs atlyginti žalą.
Negalėjo palikti šeimos
Paklaustas apie R.Baranausko vaidmenį nusikalstamoje veikoje V.Antonovas pažymėjo, kad sprendimai buvo priimami kolegialiai, tariantis su partneriu: „Neįmanoma privesti protingo, išmintingo, profesionalaus žmogaus, tuo labiau partnerio, atlikti tuos veiksmus, kurių jis nenori atlikti.”
Verslininkas teigė paskutinį kartą su R.Baranausku bendravęs 2023 metų lapkritį, o vėliau gruodį išvyko iš Rusijos.
Per antradienio posėdį V.Antonovas taip pat buvo klausiamas, kas pastaruosius 15 metų jam trukdė bendradarbiauti su teisėsauga.
Nuteistasis savo sprendimą slapstytis motyvavo tuo, kad bijojo ir savyje nerado jėgų prisiduoti pareigūnams, taip pat tikino nejautęs palaikymo iš artimųjų, o pasitaręs su žmona esą suprato negalintis palikti šeimos.
Interviu su buvusiu Seimo ir Europos parlamento nariu Valentinu MAZURONIU:
2012 m. sausį, praėjus beveik dviem mėnesiams po šalį sudrebinusio banko „Snoras” žlugimo, Seimas sudarė laikiną komisiją situacijai išsiaiškinti ir komercinių bankų priežiūros efektyvumui įvertinti.
„Tas pirmasis įspūdis iš spaudos apie V.Antonovo kaltės pripažinimą man asmeniškai šiek tiek primena savotišką susitarimą su teisėsauga, kurio esmė: „Gal giliau nebelįskime?”. Žinoma, tai tik mano emocinis požiūris”, – dabar „Vakaro žinioms” komentavo komisijai vadovavęs buvęs Seimo ir Europos parlamento narys Valentinas MAZURONIS.
– Ką tik buvęs banko savininkas V.Antonovas teisme pripažino kaltę, tačiau teigė, kad krizės sąlygomis tiesiog gelbėjo verslą. Kaip šis posūkis keičia jūsų, kaip tuometinės Seimo komisijos pirmininko, požiūrį į šią vieną skandalingiausių Lietuvoje istoriją? Kiek realios įtakos tyrimui turėjo laikinoji komisija?
– Tuo metu vyko du visiškai lygiagretūs tyrimai. Prokuratūra tyrė banko vadovų V.Antonovo ir R.Baranausko galimą nusikalstamą veiką. O sukurta Seimo laikinoji komisija dėl banko „Snoras” žlugimo aplinkybių neturėjo teisės kištis į ikiteisminį tyrimą. Turėjome informacijos tiek, kiek prokurorai suteikdavo, bet konkrečiai labai daug nesuteikė.
Mes nagrinėjome patį procesą: jo tikslingumą, kaip prasidėjo tyrimas Lietuvos banke, jo ir Vyriausybės priimtus sprendimus, kaip buvo surastas laikinasis administratorius Saimonas Fryklis su savo komanda ir pasirašyta sutartis, kaip vyko jų tyrimas, kaip bankas buvo nacionalizuotas ir kodėl galiausiai paskelbtas bankrotas.
Seimas buvo suformulavęs keliolika konkrečių klausimų, į kuriuos bandėme ieškoti atsakymų ir pateikti vertinimą.
Skaičiau apie V.Antonovo pasisakymą teisme. Klausimas, kiek lėšų dingo ir kiek banko vadovai yra kalti dėl įstatymų nusižengimų, yra prokuratūros ir teismo reikalas.
Tačiau žiūrint iš parlamentinės komisijos tyrimo pusės, manau, kad viena pagrindinių mūsų išvadų tada buvo aiški – banko bankrotas buvo paskelbtas per anksti ir nepakankamai motyvuotas. Šiandieninė informacija, matyt, tik patvirtina mūsų komisijos išvadų teisingumą.
– Koks pagrindinis argumentas?
– Pažvelkime į skaičius. Kalbama apie tai, kad galimai buvo iššvaistyti ar pagrobti 509 milijonai eurų. O tuo metu, kai bankas buvo nacionalizuotas ir uždarytas, jei gerai atsimenu, jo bendra indėlių, įnašų ir viso kito turto vertė siekė apie 8 milijardus litų (2,3 milijardo eurų).
Matant šį santykį ir tada kilo esminis klausimas: ar reikėjo naikinti visą struktūrą? Galbūt matant, kad bankas eina pavojingu keliu su galimais nuostoliais, reikėjo tiesiog pakeisti banko valdytojus arba galų gale jį perimti valstybės žinion ir išsaugoti veiklą.
Vietoj to buvo pasirinktas skubotas ir nepakankamai pagrįstas bankrotas, po kurio valstybei teko skolintis lėšas Indėlių draudimo fondui, kad grąžintų žmonėms indėlius iki 100 tūkstančių eurų – ir už tai mokėjome procentus iš mūsų visų kišenės. Visi šie sprendimai sukėlė didelių abejonių.
Beje, S.Fryklio pirmoje ataskaitoje, kurios pagrindu ir priimti tie ,kaip atrodė, skuboti sprendimai, dingusių ar nerastų pinigų suma buvo įvertinta apie 4 milijardus litų (apie 1,16 mlrd. eurų).
Tai yra daugiau nei pusė visos realios banko vertės. Vėliau antrojo administratoriaus Nilo Kuperio vertinimas buvo šiek tiek kitoks. Tačiau šiandien teisme mes kalbame apie 509 milijonus eurų.
Tuo metu buvo įvairių siūlymų restruktūrizuoti banką – atskirti vadinamą sąlyginai blogąją dalį nuo sveikosios, palikti veikiantį, keisti savininkus ir spręsti finansines problemas.
Tačiau visi šie alternatyvūs būdai buvo atmesti ir pasirinktas pats drastiškiausias kelias – po nacionalizavimo bankas iškart subankrotintas.
– Kodėl tiek daug žmonių prarado pinigus? Kaip įvertinote tuomet Vito Vasiliausko vadovauto Lietuvos banko vaidmenį?
– Mūsų buvo tokia išvada: Lietuvos bankas nepakankamai kontroliavo banką „Snorą”. Jei gerai atsimenu, matyt, siekdamas apsisaugoti nuo piktnaudžiavimų jis buvo uždėjęs „Snorui” lubas indėlių palūkanoms, o tuomet šis pradėjo leisti vadinamuosius indėlių sertifikatus, už kuriuos mokėjo didesnius procentus.
Žmonės juos noriai pirko, tačiau nežinojo ar nebuvo pakankamai gerai informuoti, kad šie sertifikatai, kitaip nei įprasti indėliai, nėra apdraudžiami valstybės iki 100 tūkstančių eurų. Galbūt sutartyse tai ir buvo parašyta mažomis raidėmis, bet kas tas sutartis skaito? Galiausiai žmonės tiesiog prarado milžiniškas lėšas.
Be to, bankas „Snoras” turėjo unikalią struktūrą ir mažųjų „snoriukų” tinklą, kuris buvo itin naudingas bei patogus mažuose miesteliuose ir kaimeliuose gyvenantiems žmonėms.
Kartu, nors tai nebuvo tiesioginis mūsų komisijos tyrimo objektas, akivaizdžiai matėsi, kad banke buvo laikoma labai daug mūsų valstybinių įmonių sąskaitų. Jei neklystu, jį uždarius visos šios lėšos tiesiog nuplaukė.
– Ar šis teismo procesas pagaliau atsakys visuomenei į klausimą – kodėl vis tik reikėjo, kaip komisijos pastebėta, skubėti likviduoti visą „Snoro” banko struktūrą?
– Man sunku prognozuoti, kokia bus teismo eiga ir į ką tiksliai jis gilinsis. Tas pirmasis įspūdis iš spaudos apie V.Antonovo kaltės pripažinimą man asmeniškai šiek tiek primena savotišką susitarimą su teisėsauga, kurio esmė: „Gal giliau nebelįskime?”. Žinoma, tai tik mano emocinis požiūris iš šalies, bet man taip atrodo.
Labai norėčiau, kad ši istorija neliktų mįslinga žmonių atmintyje. Labai gerai, kad vyksta teisminis procesas dalyvaujant V.Antonovui. Būtų dar geriau, jei jame dalyvautų ir R.Baranauskas. Norėtųsi, kad būtų įneštas visiškas aiškumas.
Vis dėlto neatmetu galimybės, kad gali būti šiek tiek kitaip – susiaurinta tema iki akcininkų vienokios ar kitokios galimos nusikalstamos veikos įrodymo.
O liks esminiai klausimai – kodėl reikėjo priimti tokius kardinalius sprendimus ir kas atsakys, mano nuomone, už valstybei padarytą didžiulę žalą, susijusią su Indėlių draudimo fondo paskolomis, buvusio turto išpardavimo kainomis bei banko „Snoras” išduotų paskolų suvaldymu ir kt.
Per pastaruosius 15 metų negirdėjau, kad kas nors būtų bandęs į juos gilintis į tokių klausimų grupę.
Šis teismas yra paskutinė viltis, tačiau versija, kad procesas bus tiesiog susiaurintas iki akcininkų pažeidimų įvertinimo, šiuo metu turi pagrindą.