Atvira Klaipėda | Verslo uoste sukurtas turtas turėjo atitekti valstybei

Pagal Lietuvos centriniame valstybės archyve dabar saugomus dokumentus tarpukario Klaipėdos uosto istoriją pasakojanti „Atvira Klaipėda“ su šiuo rašiniu žengia į 1925-uosius.

Tų metų vasario 5 d. Uosto valdyba, kuriai atstovavo uosto direktorius Liudvikas Stulpinas, ir AB „Naftprodukt“ atstovas Lazaris Kaganas sudarė sutartį dėl 4041,5 kv. m ploto sklypo, buvusio prie šiaurės balasto krantinės ir Jūros gatvės išnuomojimo 30 metų laikotarpiui.

Už suteiktą tokią nuomos teisę „Naftprodukt“ įsipareigojo pastatyti „sulig to laiko technikos reikalavimų“ metalinį 1500 tonų talpos žibalo rezervuarą, 150 tonų talpos metalinį rezervuarą „betoniniam sklepe“, skirtą benzinui, ir tokios pat talpos metalinį rezervuarą tepalams laikyti. Taip pat bendrovė įsipareigojo pastatyti „nors dviejų aukštų“ mūrinį tarnybinį namą. Visas šias statybas „Naftptodukt“ įsipareigojo pradėti nedelsiant ir baigti iki metų galo.

1925-ieji. Šiaurinėje uosto dalyje dar nematyti nė vieno naftos produktų rezervuaro. Klaipėdos regioninio valstybės archyvo nuotrauka

Pagal šį susitarimą geležinkelio atšakos bei reikiamų kelių nutiesimas, visi reikiami įrengimai bei „tinkamos prieplaukos įtaisymas“ buvo bendrovės rūpestis ir už tai nebuvo numatyta jokių kompensacijų.

Sutartimi nustatytas nuomos dydis – 50 ct/kv. m – į Lietuvos biudžetą turėjo būti mokamas pusmečiais. Statybų laikotarpiui, bet ne ilgiau nei iki 1925-ųjų pabaigos, buvo numatytas lengvatinis – 25 proc. minėtų nuompinigių tarifas.

Pasibaigus sutarčiai, nuo 1955-ųjų pradžios visi rezervuarai, tarnybinis pastatas, įrengimai, infrastruktūra, privažiavimo keliai, krantinė turėjo pereiti „Lietuvos Valdžios pilnon nuosavybėn be jokio atlyginimo“, tačiau paskelbus jų nuomos konkursą pirmenybę būtų turėjusi „Naftprodukt“. Valstybei visas šis turtas būtų atitekęs neatlygintinai ir tais atvejais, jei bendrovė nevykdytų sutarties sąlygų arba būtų likviduota.

Martyno Vainoriaus nuotrauka

Po poros dienų L. Stulpinas nuomos sutartį sudarė ir su Lietuvos banku, už kurį parašą dėjo jo valdytojas Vladas Jurgutis. Šia sutartimi bankui buvo išnuomotas 2342 kv. m ploto sklypą, buvusį prie Žiemos uosto ir „laisvosios zonos“, kad pastarasis čia statytų „prekinius masvinius nedegamuosius“ sandėlius.

Bankas, kaip ir „Naftprodukt“ irgi įsipareigojo statybas pradėti nedelsiant, tik joms užbaigti buvo numatytas ilgesnis terminas – 1926 m. liepos 31 d. „Pasirodžius reikalui“ krantinės įrengimas ir „bendrojo naudojimosi“ geležinkelio nutiesimas bei kranai šiuo atveju jau turėjo būti finansuojami „Valdžios lėšomis“. Bankas turėjo rūpintis tik sandėliams reikalinga įranga ir geležinkelio atšakomis jų link.

Pagal susitarimą bankas šiuose sandėliuose negalėjo laikyti „sprogstamosios ir lengvai užsidegamos medžiagos“.

Sklypas bankui buvo išnuomotas pusei amžiaus, nustatant 80 ct/kv. m. tarifą. Statybų laikotarpiui, ne ilgiau kaip iki 1926 m. liepos 31 d., jis irgi buvo sumažintas iki 25 proc. 1975-ųjų pradžioje visi sandėliai ir įrengimai taip pat be atlyginimo turėjo pereiti „Lietuvos Valdžios pilnon nuosavybėn“, tačiau vėl skelbiant numos konkursą pirmenybę jame būtų išlaikęs bankas.

Martyno Vainoriaus nuotrauka

Abiejose šiose sutartyse buvo numatyta, kad „Valdžiai iškilus būtinam reikalui išnuomotą sklypą atimti sau uosto geresniam sutvarkymui“ būtų perspėjama prieš pusmetį, o likusį nuomos laikotarpį „Naftprodukt“ kasmet būtų mokama po 1/30, o bankui – po 1/50 „faktinos“ jų pastatų ir įrengimų vertės.

Medijų rėmimo fondas „Atviros Klaipėdos“ projekto „Savaitgaliai su senąja Klaipėda“ įgyvendinimui 2026 metams skyrė 12 000 Eur paramą