„Dvi valandas važiuojame džipu paplūdimiu palei Indijos vandenyną – ir nė vieno žmogaus, tik vandenyno mėlis ir vėjas plaukuose. Kur dar gali gauti tokią prabangą? Jausmas, lyg būtum atradėjas, šiuolaikinis Robinzonas Kruzas“, – pasakojimą apie kelionę į Mozambiką pradeda kelionių dizainerė Aja.
Pietrytinėje Afrikos pakrantėje nusidriekusi šalis saugo daugiau nei 2 tūkst. km šviesaus pakrančių smėlio ir keliasdešimt salų, kurias glosto Indijos vandenynas. Iš Portugalijos kolonijos į laisvę Mozambikas išsiveržė tik 1975-aisiais, po ilgos kovos, kurios aidai dar ilgai skambėjo pakrantėse. Tačiau netrukus šalį užliejo 15 metų pilietinio karo potvynis, pristabdęs jos kelią į keliautojų svajones.
Tai šalis, kurioje vis dar juntama laukinė laisvė – paplūdimiai, kur jūra neįtikėtinai skaidri, o salynai atrodo lyg piešti akvarele. Kaimeliai, kuriuose gyvenimas teka lėčiau, o svečias – vis dar staigmena.
Pabėgimas į save
„Mozambiką renkasi kelionių gurmanai, jau išmaišę visą Afriką ir ją įsimylėję. Po safarių Kenijoje, Tanzanijoje, Botsvanoje, po kelionių į Ruandą ir Pietų Afrikos Respubliką, kai kyla klausimas, ką dar pamatyti Afrikoje, Mozambikas yra puiki idėja. Rekomenduoju poilsį laukiniuose Mozambiko paplūdimiuose po intensyvių kelionių po sudėtingesnes Afrikos šalis.
Prie šalies krantų išsidriekę salų archipelagai, tokie kaip Bazaruto ir Quirimbas, tai vienos gražiausių vietų pasaulyje, kur kopos susitinka su žydra Indijos vandenyno pakrante“, – sako išskirtinių kelionių dizainerė Aja.
Pasak Ajos, nors Lietuvoje įprasta manyti, kad į Afriką reikia keliauti žiemą, iš tiesų, daugelyje jos regionų – ypač pietrytinėje pakrantėje – palankiausias sezonas yra mūsų vasara.
„Pavyzdžiui, rugpjūtį dažnai būna sunku rasti laisvų vietų skrydžiuose į Mozambiką. Tai vienas populiariausių laikotarpių tarp gamtos stebėtojų – būtent tuomet prie krantų atplaukia kuprotieji banginiai gimdyti jauniklių. Kita keliautojų grupė – žūklės entuziastai. Ir galiausiai – tokie, kaip aš: tie, kurie ieško ramybės. Tai kelionė į vietą, kurioje dar gali atrasti baltą smėlį, koralų rifus, retas gyvūnų rūšis… ir galbūt – save. Pabūti po vandeniu su manta rajomis. Suvalgyti šviežiai ištrauktą jūros ežį ant palmės lapo. Pasiklysti tarp smėlio takų, kuriuose niekas neskuba. Apsistoti viloje, kurioje nėra televizoriaus, bet yra viskas, ko reikia: tyla, jūra, kvėpavimas.
Vietoje reklamos šūkių – tikra gamta, vietiniai žmonės ir žvejų valtelės horizonte. Paslapties prideda ir dugongai, tylūs jūros gyventojai, dar vadinami jūros karvėmis, aptakiu kūnu, plačia uodega kaip delfinas ir ramiu, lėtu būdu, kurie ilgai buvo laikyti beveik išnykusiais, kol atrasti Bazaruto salyno lagūnose. Kelionė į Mozambiką – tai ne tik pabėgimas iš kasdienybės, bet ir grįžimas į pasaulį, kuriame gamta dar diktuoja ritmą, o prabanga – tai ne auksiniai čiaupai, bet tyla, atvirumas, buvimas. Čia dar nėra masinio turizmo, čia nėra triukšmingų kurortų ir milžiniškų kruizinių laivų. Vietoje jų – boutique stiliaus viešbučiai, privatūs vilų kompleksai, tvarūs kurortai ir tyrinėjimų dvasia“, – pasakoja Aja.
Kai tau priklauso jūra
Vieta, į kurią Aja labai norėjo patekti, vadinosi „Kisawa“ – šis žodis jos galvoje buvo apgaubtas paslaptimi dar gerokai prieš žengiant pro neįtikėtino viešbučio, įsikūrusio pietiniame Benguerros salos smaigalyje, duris. Šis vardas turizmo pasaulyje jau kurį laiką tariamas su paslaptingu šnabždesiu. Kisawa – išvertus iš vietinės kalbos „nepalaužiamas“ – jau yra tapęs legenda.
„Į kurortą galima patekti laivu arba per septynių minučių sraigtasparnio skrydį iš Mozambiko Vilankulo oro uosto, skrendant žemai virš geltonų smėlio seklumų, nuspalvintų haskio akių mėlynumo vandeniu. Kai čia atskrendu ir įsiregistruoju, gaunu savo jūrą, savo namą, savo paplūdimį ir net savo horizontą. Ir tai visai ne stilistinis pagražinimas šiam straipsniui, o realybė. „Kisawa Sanctuary“ užima milžinišką – daugiau nei 300 hektarų laukinės gamtos, kopų, miškų ir balto smėlio krantų – teritoriją pietinėje Benguerra salos dalyje. Ši erdvė tokia didelė, kad svečiai jaučiasi tarsi gyventų privačioje saloje.
Kiekviena vila turi savo privatų visą hektarą (!) ploto su jūra ir paplūdimiu, baseinu ir liokajumi. Tiesa, prie vilos dar gaunu… automobilį, kad galėčiau nuvažiuoti vakarienės į vieną iš trijų viešbučio restoranų. Ir jis – stilingas raudonas „Mini Moke“. Eidama pajūriu, gali stebėti tik kelis šiaudinių stogų siluetus, pasislėpusius krūmynuose – tai sukuria beveik siurrealų jausmą, tarsi būtum paliktas negyvenamoje saloje. Tai tikras rojaus kampelis Benguerros saloje, ne tik vienas įspūdingiausių viešbučių Afrikoje, bet ir gražiausio pasaulyje SPA namai, kaip jį pavadino „Elle Decor Italia“.
„Kisawa“ įkūrė Londono aukštuomenės atstovė Nina Flohr, didelės privačios aviacijos bendrovės „VistaJet“ paveldėtoja, dabar ji dar ir Graikijos bei Danijos princesė, nes ištekėjo už jauniausio Graikijos karaliaus Konstantino sūnaus. Jos asmeninis prisilietimas juntamas visur: nuo valgiaraščio iki plokštelių grotuvo ir vinilo kolekcijos, kurią ji surinko sendaikčių turguose. Didžioji dalis darbų buvo patikėta vietiniams meistrams iš Benguerra ir kaimyninių salų, vietos audėjams, stogdengiams, dailidėms ir siuvėjams.
Raudonmedžio ir rotango kėdės atkeliavo iš Kamerūno, svogūnų formos pintinės – iš Nigerijos. Erdvios vilos turi ilgus šiaudinius stogus, ir, kaip juokavo kiti svečiai, čia vonios kambarys didesnis už jų namus Niujorke. Čia gali maudytis, žvejoti, stebėti banginius, važiuoti į svečius pas vietines gentis, žmonės labai džiaugiasi turistais, nes čia jų beveik nėra. Didžiulės kopos, ant kurių galima užvažiuoti su džipais ir stebėti saulėlydžius. Saloje yra gėlo vandens ežerų, kuriuose gyvena krokodilai“, – kalba Aja.
Anot Ajos, buvimas čia brangus, bet penkios žvaigždės laukinėje gamtoje kainuoja.
„Mane apėmė susižavėjimas, koks turi būti vizionierius, kaip turi tikėti projektu, mylėti Afriką. Abejoju, ar tai istorija apie verslo darymą – man tai panašu į didelės svajonės įgyvendinimą. Nebeliko daug vietų Žemėje, kur gali būti vienas su gamta, už tai vis daugiau ir daugiau mokame. Tai visiškai tvarus viešbutis, su meile gamtai ir vietiniams – nors kur kas paprasčiau atsivežti personalą iš Europos, bet, atvirkščiai, čia dirba vietinių genčių atstovai.
Kai atėjo laikas iškeliauti iš „Kisawos“ toliau tyrinėti Mozambiko, vietoje malūnsparnio pasirinkome į žemyną grįžti laivu. Mus įspėjo, kad bus atoslūgis, sakome – nieko tokio. Ryte su lagaminais ateiname prie vandenyno, o mūsų laivo nėra. Ir vandens nėra. Kur mūsų laivas, klausiu. Ten, ponia, rodo į mažytį taškelį kažkur toli, toli. Pratrūkstame kvatotis. Pusantro kilometro reikėjo eiti vandeniu aukščiau kelių iki mūsų transporto“, – šypsosi Aja.
Prabangus šnabždesys
Toliau Ajos laukė pažintis su „Sussurro“ – unikaliu viešbučiu, kuris tapo žvaigžde vos tik atsidaręs.
„Jo pavadinimas portugalų kalboje reiškia „šnabždesys“ – nesugalvočiau labiau tinkamo pavadinimo tokiai ypatingai vietai. Keliavome iki jo vandenyno pakrante, džipais, tiesiog smėliu, be jokio kelio. Pirmą sykį per savo keliavimo istoriją turėjau tokią patirtį. Tai buvo tarsi sugrįžimas į laikus, kai Indijos vandenyno pakrantė buvo kaip kadaise – tyli, tuščia, gyvenanti potvynių ritmu.
Boutique viešbutis – unikalus projektas, nuo pradžios iki galo sukurtas jo įkūrėjų, Zimbabvėje gimusių Adamo Humphreyso ir Sarah Birkett. Atsisakę karjerų Europoje, jie sugrįžo į Afriką norėdami pasidalinti savo rojaus kampeliu taip, kad tai netrikdytų nei vietinės bendruomenės, nei gamtos. Būtent čia Adamas vaikystėje su tėvu stovyklavo prie jūros atvažiuodami iš Zimbabvės. Statybos truko ketverius metus – viskas sukurta rankomis arba nupirkta iš vietos meistrų.
Kai į jį atvykau, mane apėmė tokia euforija, jog tiesiog atsisėdau bare ant žemės apgaubta kažkokios nesuvokiamo gėrio auros. Tiesiog norėjosi sėdėti ant medinių grindų ir nieko neveikti, žiūrėti į mėnulį ir siurbčioti savo kokteilį“, – sako Aja.
Anot Ajos, „Sussuro“ – tai tikras basų pėdų prabangos įsikūnijimas.
„Minimalistinio dizaino, bet prabangūs šeši privatūs bungalai stovi vos keli žingsniai nuo tropinės lagūnos, kurios vandenyse plūduriuoja tradiciniai mediniai dhow laivai. Vieta be „Wi-Fi“, be kondicionierių – tik tinkleliai nuo uodų ir ilgos popietės su knyga. Bungalas turi atvirą stogą virš lovos, o visa kita – atvira erdvė, vėjas pučia gindamas nuo Afrikos kaitros.
Po vandeniu prasideda kitas pasaulis – koraliniai sodai, mirgantys spalvomis tarsi kas būtų išbarstęs saują brangakmenių. Kartais, kai pasiseka, čia pamatai ir dugongus – retus, drovius, paskutinius Indijos vandenyno švelniuosius milžinus. Ten, kur vanduo giliausias, plaukia banginiai, o vėžliai, tarsi amžini keliautojai, grįžta į savo buveines“, – pasakoja Aja.
Kelionių dizainerė, „ELLE Lithuania“ kelionių redaktorė Aja sako, kad, išvykstant iš Mozambiko, pajunti, kad ši šalis nepaleidžia – ji įsigeria į odą kaip sūrus vandenyno kvapas, kurį junti dar ilgai po to, kai paplūdimio smėlis jau išbyra iš batų. Kai kitą kartą vėl išgirsi bangų ošimą, prisiminsi ne garsą, o tą tylią akimirką, kai supratai – atradai pasaulio kraštą, kuriame laikas teka kitaip. Galbūt tai buvo „Kisawa“ paplūdimyje, kur rytą pažadina tik vėjas ir bangos. O gal – „Sussurro“ lagūnoje, kur smėlis toks baltas, kad, atrodo, sapnuoji.
Mozambikas neatsiveria iš karto – jis prisileidžia lėtai, kaip dugongas, kylantis įkvėpti oro. Ir kai pagaliau pajunti, kad laikas čia teka kitaip, supranti: būtent dėl to verta buvo atvykti į pasaulio kraštą, kuris vis dar moka saugoti savo paslaptis.