Ši vasara buvo trečia, kai jie važiavo į Kuršių neriją tarsi namo. Neslepia seniai svajoję apie tai. Tris dukras – Vakarę (12), Gabrielę (9) ir Adriją (2) – auginantys šokėjai Gintarė (40) ir Tomas (41) SLAUSGALVIAI pastaruosius kelerius metus paskendę ne tik šokių, tapusių darbo ir gyvenimo dalimi, sūkuryje, bet ir naujoje veikloje – jau kurį laiką vysto verslą Preiloje.
Regis, jums – tikras darbymetis. Ir ne vien nuosavoje šokių studijoje.
Tomas: Visi pedagogai sako, kad jiems metai prasideda nuo rugsėjo. Mes – ne išimtis. Nuo rugsėjo ir vaikų gyvenimo ritmas pasikeičia, ir mūsų darbai suintensyvėja. O verslo projektas, sakyčiau, yra karantino pasekmė.
Gintarė: Iš tikrųjų karantinas atvėrė akis, kad galima save pamatyti kitu amplua. Juolab mums su Tomu – jau nebe aštuoniolika, visas gyvenimas nebegali suktis vien apie šokius. Abu ne kartą ir per interviu esame kalbėję, ir patys sau pasvarstę: o kas, jeigu?.. Jeigu nebegalėsi šokti, jei kojos, nugara ar sąnariai atsisakys? Karantinas atvėrė šiek tiek platesnius vandenis, parodė galimybes įkvėpti daugiau oro. Atradome save Kuršių nerijoje.
Gal turite ryšį su šiuo kraštu? Vaikystės vasaras ten leidote?
Gintarė: Kai buvau labai maža, mano tėtis dirbo „Kauno baldų“ direktoriaus pavaduotoju ir kartais kaip valdininkas galėdavo nusivežti šeimą į Pervalką. Todėl šiokių tokių prisiminimų turiu: kaip skaniai ten tėtis žuvį rūkydavo, valtele mariose plaukiodavome. Bet paskui daug metų važiuodavome į Palangą. O Kuršių nerija buvo visiškai pamiršta.