„Respublikos” redakcijoje ant sienos ilgus metus kabojo vienas jo sonetas iš sonetų vainiko „Beždžionių tiltas”.
Jį buvo pakabinęs tuomet čia dirbęs poetas Rimvydas Stankevičius, kurį su Aidu Marčėnu siejo ne tik kūrybinė, bet ir asmeninė bičiulystė. Negalėjau jam nepaskambinti.
„Jau kažkam sakiau, kad šiandien reiktų tarti tuos pačius žodžius, kuriuos tarėme, kai mirė Justinas Marcinkevičius, kai mirė Sigitas Geda, Marcelijus Martinaitis, – kalbėjo Rimvydas Stankevičius, – nes netekome aukščiausio kalibro poeto, ko gero, šiuo metu žymiausio iš gyvųjų, tikro poeto nuo Dievo, puikaus rimavimo meistro, pagal kurį matuojamas kitų poetų gebėjimas arba negebėjimas rimuoti. Tai buvo žmogus, kuris iš tikrųjų dirbo lietuvių literatūrai”.
Aidas Marčėnas buvo pirmosios Rimvydo Stankevičiaus knygos redaktorius.
Jis prisimena, kad neatstūmęs jo, naivaus ir niekam nežinomo poeto, Aidas Marčėnas pasirodė kaip vyresnysis brolis, paskui tapęs didžiumos jo knygų redaktoriumi. „Bendravimas su juo buvo neįkainojamas, – teigia jis, – dėl to ir asmeniškai jaučiu didelę netektį.
Kai Marčėnas redagavo mano knygą „Patys paprasčiausi burtažodžiai”, su manim labai vargo. Jis norėjo, kad aš pakeisčiau kelias rimuoto eilėraščio eilutes, nes, anot jo, jos buvo silpnos. O aš, jaunas žmogus, daug kartų skaitęs tą eilėraštį, įsimylėjęs, jokiais būdais nesutikau nieko keisti.
Marčėnas tada sako: „Negi tu galvoji, kad aš taisau tave, norėdamas parodyti, kad aš didesnis ar autoritetingesnis už tave?”
„Galų gale, – sako, – aš dirbu ne Stankevičiui ir jo ambicijoms, o lietuvių literatūrai”. Tada aš ir leidausi pataisomas.
Nes jis jautė savo misiją, jam buvo ne tiek svarbu, kas autorius, jam buvo svarbu, ar turim geros poezijos, jam rūpėjo jos tęstinumas. Marčėnas buvo vienas iš nedaugelio, kuriam rūpėjo visi…”
Čia verta prisiminti Aido Marčėno įrašą jo poezijos knygoje „Viename”: „Tauta, kuriai nereikia gyvos literatūros, miršta”. Jo nuomone, poetai yra kalbos gyvybės garantas, tik tam jie ir esą reikalingi – kad būtų apvalyta bendruomenės kalba ir smegenys.
Rimvydo Stankevičiaus „Respublikoje” laikais, Aido Marčėno pavardė dažnokai pasirodydavo laikraščio puslapiuose. Viename interviu poetas filosofavo ir apie Lietuvą.
„Kaip neįmanoma, kad žmogus virstų angelu, taip pat neįmanoma, kad Lietuvoje ar kokioje kitoje valstybėje viešpatautų vien gėris ir išmintis. Todėl stengiuosi kiek įmanydamas puoselėti tą savo vidinę Lietuvą ir nesigraužti dėl pastebimų neatitikimų tarp jos ir to, ką matau už lango”.
Rimvydas Stankevičius sako: „O svarbiausia, ką reikia pasakyti, yra tai, kad numirė mūsų laikų Maironis. Kito tokio nėra. Jo vieta liks tuščia, niekas jos neužims.
Kai buvau jaunas, naivus, galvojau, na, dabar yra Geda, Martinaitis, Bložė, Strielkūnas, jie pasens, išeis, bet jau mes patys būsim tokie užaugę, ir jie išėjo, bet mes taip ir neužaugome.
Čia kalbu ne apie unikalumą, kalbu apie kalibrą. Tas ir yra, kad eina mažyn poetai. Gal tai ir nuo laikmečio priklauso, nežinau, nes misiją paprastai užduoda laikas.
Vieniems davė sovietmetis, vertęs kalbėti tarp eilučių, ezopo kalba, nes kitaip būti tikram ir sąžiningam nebuvo įmanoma.
Marčėnas atsirado dviejų epochų sandūroje. Jam apskritai reikėjo surasti naują poezijai, sakykim, ne tik rūbą, (rūbą jis pasiliko seną), bet misiją, – ir Marčėnas kaip tik buvo tas, kuris jos vagą pasuko į savo dvasios reflektavimą, į amžinuosius dalykus. Jis labai maironiškas savo misija ir didumu.”
***
Aidas Marčėnas gimė 1960 m. rugsėjo 24 d. Kaune.
Nuo 1964 m. gyveno Vilniuje. Baigė Vilniaus 22-ąją vidurinę mokyklą (dabar Mikalojaus Daukšos), vėliau kurį laiką studijavo Vilniaus konservatorijoje.
Jaunystėje dirbo įvairius darbus – buvo teatrų apšvietėjas, knygų pakuotojas, dirbo Botanikos sode.
Per beveik keturis kūrybos dešimtmečius Aidas Marčėnas išleido daugiau nei dvidešimt poezijos, eseistikos ir rinktinių knygų.
Rašytojų sąjunga pabrėžia, jog savo kūryba ir literatūros kritikos darbais paliko ryškų pėdsaką šiuolaikinėje lietuvių literatūroje.
Jo tekstai išsiskyrė intelektualumu, menine precizika, pagarba lietuvių literatūros tradicijai ir nuolatiniu dialogu su klasika bei dabartimi.
Marčėno kūryba buvo įvertinta svarbiausiais lietuvių literatūros apdovanojimais.
Jis pelnė prizą už geriausią debiutą „Poezijos pavasario” almanache (1987), Zigmo Gėlės-Gaidamavičiaus (1989), Julijono Lindės-Dobilo (1999), Jotvingių (2008), Jono Aisčio (2013), Lietuvos rašytojų sąjungos (2014) ir Salomėjos Nėries (2024) literatūrines premijas, 1994 metais tapo „Poezijos pavasario” laureatu, o 2005 metais jam skirta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija už klasikinių vertybių ir šiuolaikiškumo dermę poezijos knygose.
„Pasaulis baigias, todėl reikia rašyti eilėraščius”, – yra brūkštelėjęs poetas Aidas Marčėnas. Yra pagundos perfrazuoti šias eilutes: pasaulis baigias, todėl reikia skaityti eilėraščius. Tarp jų – ir gyvesnę už daugelio gyvųjų Aido Marčėno poeziją. Kaip tęsinį. Kaip palikimą ir kaip dovaną.
***
Atsisveikinti su poetu Aidu Marčėnu galima Laidojimo paslaugų centro Antakalnio padalinyje M. K. Paco 4 Vilniuje (šalia Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios), 2 salėje:
liepos 10 d., penktadienį, nuo 16.00 iki 21.00 val.;
liepos 11 d., šeštadienį, nuo 8.30 iki 14.45 val.
Urna išnešama 14.45 val.
Laidojamas Aidas Marčėnas Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje.