„Kai pasklidus tai juodai žiniai man ėmė skambinti žurnalistai, vienam iš jų pasakiau, kad A. Marčėnas buvo lyg mūsų kartos Maironis. Po pokalbio pagalvojau, kad gal tas žodis buvo nepasvertas, bet ne, visgi jo nesigailiu“, – kalbėjo R. Stankevičius, prisimindamas ilgametį bendradarbiavimą, bičiulystę, išskirtinį A. Marčėno sąmojį, ironiją, atsidavimą lietuvių literatūrai.
„Reikia rašyti eilėraščius, net ir sekmadieniais, nes tai yra šventė, tai yra darbas, prilygstantis kunigo darbui“, – vieną iš A. Marčėno eilėraščių, vaizdžiai atspindintį jo požiūrį, citavo R. Stankevičius.
Atsisveikinimo žodžius A. Marčėnui tarė ir kunigas, pranciškonų vienuolis, eseistas Julius Sasnauskas, prisipažindamas, kad jų itin sunku rasti išlydint poetą. Ir nors išeinantys tokie poetai liudija, kaip keičiasi kartos, svarbiausia, kad poezija visada išlieka.
Aidas Marčėnas gimė 1960 m. rugsėjo 24 d. Kaune. Nuo 1964 m. gyveno Vilniuje. Baigė Vilniaus 22-ąją vidurinę mokyklą (dabar Mikalojaus Daukšos), vėliau kurį laiką studijavo Vilniaus konservatorijoje.
Jaunystėje dirbo įvairius darbus – buvo teatrų apšvietėjas, knygų pakuotojas, dirbo Botanikos sode. Šios įvairialypės gyvenimo patirtys praturtino jo pasaulėjautą ir vėliau atsispindėjo kūryboje.
Periodinėje spaudoje bendradarbiavo kaip literatūrinės spaudos apžvalgininkas. Mėnraštyje „Metai“, savaitraščiuose „Literatūra ir menas“, „Šiaurės Atėnai“ bei kituose kultūros leidiniuose paskelbė gausybę eseistinių lietuvių literatūros apžvalgų ir kritinių straipsnių apie įvairius jos autorius bei reiškinius.
Lietuvių poezijoje reikšmingai prisidėjo prie soneto žanro atgaivinimo. Debiutavo 1985 metais eilėraščių publikacija žurnale „Pergalė“ (dabar „Metai“). Jo kūryba buvo publikuojama festivalių „Poezijos pavasaris“, „Poetinis Druskininkų ruduo“ almanachuose, įvairiose rinktinėse ir antologijose, išversta į anglų, baltarusių, lenkų, prancūzų, rusų ir kitas kalbas.
Per beveik keturis kūrybos dešimtmečius Aidas Marčėnas išleido daugiau nei dvidešimt poezijos, eseistikos ir rinktinių knygų, tapusių reikšminga šiuolaikinės lietuvių literatūros dalimi, taip pat sudarė knygą poezijos rinktinę „Iš Vilniaus į Vilnių“.
Nuo 1993 metų buvo Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Savo kūryba ir literatūros kritikos darbais paliko ryškų pėdsaką šiuolaikinėje lietuvių literatūroje. Jo tekstai išsiskyrė intelektualumu, menine precizika, pagarba lietuvių literatūros tradicijai ir nuolatiniu dialogu su klasika bei dabartimi.
Aido Marčėno kūryba buvo įvertinta svarbiausiais Lietuvos literatūros apdovanojimais. Jis pelnė prizą už geriausią debiutą „Poezijos pavasario“ almanache (1987), Zigmo Gėlės-Gaidamavičiaus (1989), Julijono Lindės-Dobilo (1999), Jotvingių (2008), Jono Aisčio (2013), Lietuvos rašytojų sąjungos (2014) ir Salomėjos Nėries (2024) literatūrines premijas, 1994 m. tapo „Poezijos pavasario“ laureatu, o 2005 m. jam skirta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija už klasikinių vertybių ir šiuolaikiškumo dermę poezijos knygose. Keturios jo poezijos knygos – „Pasauliai“, „Eilinė“, „Šokiai“ ir „Tuščia jo“ – buvo įtrauktos į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto kūrybiškiausių metų knygų dvyliktuką, o rinkiniai „Ištrupėjusios erdvės“ ir „Viename“ nominuoti Metų knygos rinkimuose.